Ar Lietuvoje veikia centralizuota drabužių labdaros surinkimo ir paskirstymo sistema, per kurią daiktai patektų tiems, kuriems jos labiausiai reikia, ar ne? O gal šalyje nebeliko žmonių, kuriems reikalinga tokia pagalba?
„Lietuvoje vargingieji nėra Afrikos lygio. Yra didesnių skurdo žaizdų nei drabužių dalijimas.”
Kur nešti ir kam atiduoti išaugtus arba nebemadingus, tačiau dar nešioti tinkamus drabužius, kuriuos gaila išmesti? Tokie klausimai kyla ne vienam šalies gyventojui.
Skurstančiaisiais besirūpinantieji sako, kad viską galima nunešti į bažnyčias, vaikų namus, vargiai gyvenantiems kaimynams, giminaičiams, padėti prie šiukšlių konteinerių.
Tačiau kaip elgtis žmonėms, norintiems, jog labdara atitektų tikrai tiems, kam jos reikia labiausiai? „Noriu atiduoti tvarkingus, nesunešiotus drabužius, bet nežinau kam. Pati mačiau, kaip prie šiukšlių konteinerių paliktus drabužius susirinkę kai kurie benamiai siūlo pirkti gatvėse. Neturiu laiko eiti į labdaros parduotuves ar vaikų namus ir siūlyti drabužius. Kodėl nėra tokių surinkimo punktų, kur galima būtų juos atiduoti, arba kodėl jie nėra surenkami?” – klausia viena LŽ skaitytoja, norinti padėti skurstantiesiems.
Londone gyvenanti emigrantė iš Lietuvos LŽ pasakoja, kad gyventojai į namus gauna maišelius, ant kurių būna pažymėta, kokia bendruomenė renka labdarą. „Pripildę maišą drabužių pastatome prie gatvės, nurodytu laiku atvažiuoja automobilis ir juos surenka”, – dėsto mergina.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad kartais norėdami pasipelnyti žmonės čia padirba panašius maišus ir surinktus drabužius pardavinėja. „Sužinojusi apie tuo besiverčiančius žmones, kurie, beje, irgi dažniausiai būna imigrantai, pradėjau į tokią labdarą žiūrėti atsargiau ir drabužius dedu tik tuo atveju, jeigu tiksliai žinau, kad nurodyti, pavyzdžiui, vaikų namai, iš tiesų egzistuoja”, – pasakoja skurstančiuosius remianti emigrantė.
Kunigas drabužius palieka prie konteinerio
Lietuvos „Carito” generalinis direktorius kunigas Robertas Grigas LŽ teigia pats atliekamus drabužius nunešantis ir paliekantis prie šiukšlių konteinerių. Labdara užsiimančios organizacijos Lietuvoje tokiai labdaros surinkimo ir paskirstymo praktikai, kokia taikoma kitose valstybėse, taikyti neturi galimybių, todėl jos neorganizuoja.
„Tarkime, Austrijoje „Caritas” gauna 50 proc. finansavimą iš vyriausybės, 50 proc. – iš apskrities valdžios. Pas mus to nėra – gyvename iš nedidelių bažnyčią lankančių žmonių aukų ir iš partnerių Vakaruose paramos, – tvirtina jis. – Todėl nelabai galėtume organizuoti tokias sklandžias labdaros rinkimo akcijas, juolab kad nelabai yra ir poreikis. Žmonėms labiau reikalingas maistas, teisinė parama, psichologų paslaugos. Yra didesnių skurdo žaizdų nei drabužių dalijimas.”
R.Grigas įsitikinęs, kad drabužių labdara šalyje nelabai reikalinga net vargingiausiai gyvenantiems žmonėms. Šį klausimą esą išsprendė bendras ekonomikos augimas.
„Mūsų vargstantieji nėra Afrikos lygio. Iki 2000 metų buvo didelis paramos drabužiais poreikis, šiuo metu jis smarkiai sumažėjęs. Vyskupijų „Caritas” priima ir teikia labdarą, į visus skyrius žmonių suneštus drabužius išdalija savanoriai. Tačiau žmonės dažnai atiduoda ne pačius geriausius drabužius, atneša tai, kas netinkama, o iš mūsų tokių drabužių niekas neima. Net vyresnio amžiaus žmonės, kurie bent kiek rūpinasi savo išvaizda, nelabai norėtų dėvėti tokius drabužius, kokie kartais atnešami”, – apie labdaringų drabužių paklausos sumažėjimą nuomonę išsako R.Grigas.
Jis mano, kad dėvėtų drabužių parduotuvėse labai pigiai visko, ko reikia, gali įsigyti ir vargstantys žmonės. Būtent po tokių parduotuvių paplitimo drabužių labdaros poreikis neva gerokai sumažėjo.
Poreikis didėja ar mąžta?
Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centro tarnybos direktorė Solveiga Jankauskaitė LŽ mini, kad prieš keletą metų drabužių labdaros rinkimo ir skirstymo buvo atsisakyta, nes tai nepasiteisino. Esą niekas nenorėdavo imti tokių daiktų, kurių dauguma iškart būdavo pasmerkti utilizacijai.
„Turėdavome papildomų išlaidų naikindami ir išveždami daiktus. Atnešama buvo daugiau drabužių, nei juntamas jų poreikis. O norintieji gauti drabužių juk nori gauti dar nešiotiną daiktą”, – dėsto pašnekovė.
Labdara užsiimančių Šv. Kryžiaus namų sesuo Dalia LŽ sako, kad į vienuolyną ateinantys vargingai gyvenantys žmonės dažniau naudojasi skalbyklos paslaugomis, nei prašo drabužių. „Didesnis yra avalynės ir patalynės poreikis. Jau praėjo tas metas, kai žmonėms trūko drabužių, dabar jų galima įsigyti už porą litų dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tad šiuo metu mes, kiek atneša, surenkame, likusius išvežame į kaimų parapijas”, – pasakoja pašnekovė. Pasak jos, per mėnesį atnešančių drabužių žmonių būna vos 2-3, tiek pat – ir prašančiųjų.
Kitokios nuomonės laikosi Vilniaus arkivyskupijos „Carito” socialinės tarnybos patalpose esančiuose drabužių kambariuose, kuriuose telpa vien sunešti drabužiai ir vos keli žmonės, socialinė darbuotoja Snieguolė Rudzinskienė, čia dirbanti jau apie 15 metų.
„Sakantiesiems, kad nėra žmonių, kuriems reikalinga tokia pagalba, drįsčiau prieštarauti, atvirkščiai – poreikis nesumažėjo, pastaruoju metu tiek prašančiųjų, o ypač atiduodančių drabužius žmonių padaugėjo”, – LŽ pasakoja S.Rudzinskienė.
„Prieš kelerius metus vienam žmogui per mėnesį leisdavome ateiti vieną kartą, šiuo metu galimybę pasirinkti drabužių suteikiame be jokių apribojimų”, – pasakoja ji ir atkreipia dėmesį, kad nėra nė vienos dienos, kad atsargos kambarėliuose nebūtų papildomos.
„Per dieną labdarą atnešančiųjų būna apie 5, o drabužių neišgalinčių nusipirkti žmonių ateina daugiau nei 30”, – rodydama žmonių sąrašą pasakoja socialinė darbuotoja.
Ji teigia, kad pastaraisiais metais gerokai sumažėjęs iš Vokietijos atvežamos drabužių labdaros srautas. „Likę tik pavieniai asmenys, daugelis mano, kad Lietuvoje labdarą gali dalyti patys Lietuvos piliečiai ir pagalbos iš svetimų šalių mums nebereikia”, – sako ji.
S.Rudzinskienė pripažįsta, kad pasitaiko dėvėti nebetinkamų drabužių, tad besiteiraujančiųjų prašo prieš atnešant juos perrinkti. „Jeigu šiuo metu klaustų, kokių drabužių nenešti, atsakytume, kad labiausiai reikalingi vyriški, vaikiški drabužiai, avalynė, patalynė ir paprašytume nenešti vasariškų”, – nusišypso S.Rudzinskienė.
Anot pašnekovės, dažnai susikaupusių drabužių tiesiog nėra kur laikyti, tad buvo kilusi mintis juos nuvežti skurstantiesiems į kaimus prie Baltarusijos sienos. „Tačiau nėra lėšų transportui, nėra žmonių, kurie tuo užsiimtų”, – sako ji.
Labdarą atnešusi moteris LŽ teigė nebereikalingus, tačiau dar dėvėti tinkamus drabužius čia pristatanti jau 6 metus.
„Kai tik ateina laikas patuštinti spintą, jau žinau, kur keliaus drabužiai. Kitos vietos nežinau. Seniau padėdavau juos prie šiukšlių konteinerio, tačiau tikrai nemalonu žiūrėti, kai besirausiantys po juos nelabai tvarkingi asmenys dar visai padorius drabužius volioja po purvą, kol galiausiai jie tampa tikrai niekam nebereikalingi”, – pasakoja moteris.
*Projektą „LabAS”, kurio partneris „Lietuvos žinios”, finansiškai remia Europos Komisijos programa kovai su socialine atskirtimi. Europos Komisija už informacijos turinį neatsako.