Artimo žmogaus netektis – sunkus išbandymas. Laidojimo paslaugų organizacijos suteikia galimybę gedintiesiems atsisveikinti, paskutinį kartą pabūti šalia išėjusiojo prieš išlydint jį visiems laikams. Tačiau vienai vilniečių šeimai teko patirti tikrą šoką, kai paaiškėjo, kad karste gulinti velionė – visai svetimas jiems žmogus.
Laidojimo paslaugas artimieji užsisakė bendrovėje Vilniaus laidojimo rūmai. Suvažiavus artimiesiems velionė buvo pašarvota, ir šeima bei pažįstami susirinko į nurodytą septintąją laidojimo salę. Pasak liudytojų, jau iš karto jiems kilo šiokių tokių abejonių. Mirusioji atrodė nepanaši į save. „Matai, kaip mirtis pakeičia žmogų”, – graudinosi susirinkusieji. Tačiau netrukus įtarimai sustiprėjo. Mat sąmyšis kilo tarp žmonių, laukiančių prie penktosios salės. Jie stebėjosi, kodėl taip ilgai neįleidžiami į vidų. Pasklido gandai, neva nežinia kur dingęs šioje salėje turėjęs būti pašarvotas velionės kūnas.
Greta esančiose septintojoje ir penktojoje salėse turėjo būti pašarvotos dvi beveik to paties garbingo amžiaus velionės. Viena 83, kita 84 metų. Pasirodo, kūnai buvo sukeisti. Viena moteris buvo paguldyta į svetimą karstą ir jos gedėjo svetimi žmonės. O jų mylima mama, sesuo, močiutė tebegulėjo šaldytuve.
Galėjo palaidoti kitą žmogų
Garbaus amžiaus, aštuoniasdešimt trejų metų sulaukusi A.K. mirė po sunkios ligos. Artimieji, dukra ir žentas (redakcijai pavardės žinomos – aut.), ją slaugė namie. Pamatę, kad močiutė miršta, jie iškvietė greitosios pagalbos medikus. Gydytoja konstatavo mirtį ir pasiūlė artimiesiems keletą telefono numerių, kur jie gali kreiptis dėl laidojimo paslaugų. Netoli Olandų gatvėje įsikūrusios laidojimo bendrovės gyvenantys vilniečiai ją ir pasirinko. Sumokėjus nemažą sumą jiems turėjo būti užtikrinta viskas, kas būtina: šarvojimas, katafalkas, religinės apeigos.
Mirusioji išpažino stačiatikių religiją. Pagal stačiatikių papročius mirusysis turi būti laidojamas trečiąją dieną. Tačiau šįkart buvo nuspręsta papročiams nusižengti. Mat A.K. sesuo gyvena Maskvoje, o anūkė ir anūkas buvo išvykę į Vokietiją. Nuspręsta vieną parą palaukti, kol jie atvyks. Greičiausiai vien šis delsimas išgelbėjo nuo neįtikimos scenos artimiesiems sužinojus, kad netyčia palaidojo kitą žmogų. Tik spėlioti galima, koks šokas būtų ištikęs tiesai iškilus aikštėn. Visai galimas daiktas, kad būtų tekę atkasti moters kūną ir perduoti jį tikriems artimiesiems. Mat jei ne ta uždelsta para, iki susigriebiant, kad įvyko klaida, velionė būtų buvusi išlydėta į Rokantiškių kapines.
Karste – ne tas žmogus
Praėjus kelioms valandoms ir vis atkakliau sklindant negeriems gandams, abiejų velionių artimieji vis labiau jaudinosi. Galop, kaip teigia incidentą matę žmonės, į septintąją salę atbėgę rūmų darbuotojai pranešė, kad įvyko šiokių tokių nemalonumų. Nieko daug neaiškindami paprašė trumpam palikti patalpą. Vėliau, artimiesiems klausinėjant, kas nutiko, darbuotojams norom nenorom teko prisipažinti padarius neįtikimą klaidą. Velionė esanti „ne ta”. Šitą reikia atiduoti prie penktosios salės durų laukiantiems žmonėms, o „tikrąją” tuoj aprengs. Mirusiosios dukra, išgirdusi kraupią žinią, pasak žmonių, trumpam neteko sąmonės. Jos vyras LŽ teigė neišgirdęs jokių atsiprašymų ar apgailestavimų dėl šokiruojančio nesusipratimo. Jokių bendrovės vadovų jie tą gana vėlų vakarą jau neberado. Artimieji buvo tiesiog išprašyti iš salės ir įvesta tvarka. Tiesa, jiems miglotai buvo pasakyta, kad supainioję kūnus gydytojai ant juostelės užrašę ne tą pavardę, ir laidojimo rūmai čia niekuo dėti. Be to, darbuotojai esą stebėjosi, kaip artimieji iš karto neatpažinę, kad čia guli ne ta moteris. Tačiau, LŽ žiniomis, nė vienas giminaitis prieš ceremoniją nebuvo pakviestas įsitikinti ir patvirtinti, kad mirusioji tikrai jų šeimos narė. Veidas buvo gan smarkiai nugrimuotas, o kūno apybraižas slėpė skraistė su religiniais motyvais.
Pažadėjo kompensaciją
Žurnalistai laidojimo rūmuose nepageidaujami
Pas direktorių patekti nebuvo taip paprasta. Susitarti dėl apsilankymo iš anksto nepavyko. Mums buvo paaiškinta, neva laidojimo rūmai stovi tokioje vietoje, kur labai prastas mobilusis ryšys. Tačiau atvykus į Olandų gatvę pasirodė, kad žurnalistai čia nepageidaujami. Direkcijos pastate pasitikęs jaunuolis akivaizdžiai nenorėjo trukdyti direktoriaus ramybės. Jis kategoriškai nurodė, kad tai esanti privati teritorija, kur pašaliniams draudžiama eiti kur panorėjus, juolab pas direktorių. LŽ fotografei vaikinas griežtai įsakė išjungti aparatūrą, nors pastaroji jos net iš dėklo nebuvo išsitraukusi. Visus šiuos nurodymus palydėjo grasinimas iškviesti apsaugos darbuotojus.
Po keleto mėginimų prisiskambinti pagaliau pavyko patekti pas direktorių Ž.Gasperovičių. „Aš nieko apie šį įvykį nežinau, todėl – jokių komentarų”, – kirste nukirto direktorius. Jis kategoriškai uždraudė fotografuoti bendrovės patalpose. Tai esanti privati zona ir už raudonos linijos visi mūsų veiksmai yra savivalė. Tiesa, tos „raudonos linijos” nepavyko aptikti, tačiau draudimo skrupulingai paisėme. Galiausiai direktorius pareiškė, kad žurnalistai šiuose rūmuose gali būti tik lankytojais. „Kaip žurnalistai jūs čia nepageidaujami”, – rėžė jis.
Niekada to negirdėjau
Mirusiųjų sukeitimo atvejis pasitaikė, ko gero, pirmą kartą Lietuvoje. Tiesa, kaip neatpažintas asmuo buvo palaidotas šviesios atminties kunigas Ričardas Mikutavičius. Tačiau žvėriškai nužudyto kunigo kūnas buvo rastas gerokai po nusikaltimo. Laikas jame buvo palikęs savo pėdsakus. O štai šios dvi velionės ir jų gedintys artimieji tapo neatsakingumo ir netvarkos aukomis. Nesuprantamas ir laidojimo rūmų darbuotojų beširdiškumas. Privertę artimuosius išgyventi dvigubą tragediją iš pradžių jie nerodė nei atgailos, nei geranoriškumo. Tiesa, vėliau pasistengė klaidas ištaisyti.
Už aplaidumą teoriškai gali būti nubausti dėl padarytos klaidos atsakingi darbuotojai. Bendrovės „Vilniaus laidojimo rūmai” tikinimu, mirusiųjų pavardes supainiojo gydytojai. Tiesiog neapsižiūrėjo. LŽ pabandė išsiaiškinti, kas atsakys už tokį „neapsižiūrėjimą”.
Lietuvos advokatūros tarybos pirmininkas Rimas Andrikis, išgirdęs klausimą, buvo priblokštas. „Niekada gyvenime neteko su tokiu atveju susidurti. Net girdėjęs nieko panašaus nesu”, – sakė jis. Kokios gali būti šio įvykio pasekmės, galįs įsivaizduoti tik teoriškai. Baudžiamoji atsakomybė grėstų tik tuo atveju, jei mirusiųjų kūnai būtų sukeisti tyčia. Tai būtų traktuojama kaip lavono išniekinimas. Tačiau šiuo atveju visiškai aišku, kad tyčios nebuvo. Netyčinis apsirikimas vis dėlto įžeidė artimuosius, sukėlė jiems išgyvenimų. Tad įstatymas numato jiems galimybę kreiptis į teismą civiline tvarka. Artimieji turi teisę ieškiniu kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
„Šitokie incidentai įžeidžia žmonių garbę ir orumą – tai galima teigti kaip faktą. Už tuos papildomus išgyvenimus atsakomybė yra numatyta”, – sakė R.Andrikis.