Jau ir Lietuvoje matyti didžiųjų XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios virsmų rezultatai. Tad gal būtų pravartu prasidedant naujajam politiniam sezonui bent jau apčiuopom pasiryškinti jų kontūrus?
I.Rusija imasi iniciatyvos
Kai baigėsi idėjų kovos epocha (visas XX amžius yra gigantiškas jų susirėmimas), tapo aišku, kad neišnaudotas liko tiktai tikėjimo potencialas, kurį su didžiausiais ekonominiais ir militaristiniais ištekliais sukaupė krikščionybė, islamas ir budizmas, ypač užkariautose erdvėse. Vienyti tose tikybų erdvėse atsidūrusias tautas tapo svarbiausias politikų uždavinys. Tų procesų akivaizdumas nenuginčijamas.
Daugiausia sunkumų kilo krikščioniškajam pasauliui, nes būtent jis, pats pamažu išsikvėpdamas, savo ideologijų kova varė į priekį pasaulio istoriją visą XX amžių: kas vakar buvo priešai, šiandien turėjo tapti draugais, o per tą laiką reikėjo suspėti buvusiam priešui primesti ekonominį liberalizmą, dėl kurio ūkinis gyvenimas galėtų būti išplėštas iš bet kurios šalies nacionalinės kontrolės. Globalizacija tapo didžiąja Vakarų civilizacijos viltimi.
Kurį laiką tai daryti sekėsi: Vidurio Europa nuo „šoko terapijos” griuvo greitai ir sklandžiai, o B.Jelcino Rusija irgi atsivėrė „rinkos ekonomikai”. Todėl buvusių priešų integracija vyko netgi politiniu lygmeniu – rusų vadai kalbėjo ir apie Europos Sąjungą, ir apie NATO taip lojaliai, kad Rusijos įsiliejimas į tas struktūras tolesnėje perspektyvoje nebeatrodė absurdas. Tai būtų reiškę plačią krikščioniškosios civilizacijos integraciją Šiaurės pusrutuliui vienijantis prieš Pietų pusrutulį su Kinija priešaky.
V.Putino Rusija nuo ekonomikos liberalizavimo savo teritoriją atitvėrė beveik aklinomis nacionalinėmis sienomis ir atribojo nuo krikščioniškosios civilizacijos integravimosi proceso. Šį faktą bandoma paaiškinti tradiciškai: Rusijoje atgimsta jos imperializmas. Reikalai sudėtingesni: imperializmas tėra priemonė. Kokie tikrieji Rusijos tikslai?
Svarbiausias yra vienas: atsilaikyti prieš Kiniją. Paplūs Kinija per Amūrą – ir sudie Rusijai, bus blogiau nei mongolų-totorių epochoje. Šįsyk jos nebeliktų galutinai.
Kokias galimybes atsilaikyti turi Rusija? Jokių. Išskyrus pačią save. O ką ji gali, pati griūvanti? Demokratinė plėtra į pažangos kelią Rusiją išvestų per – geriausiu atveju – ketvirtį amžiaus. Tada ji būtų fiziškai ir dvasiškai pavargusių, bent kiek atsikvėpti norinčių žmonių šalis. Labai įmanomas variantas – šalis jau tik iki Uralo kalnų. O gal ir dar artėliau Maskvos eitų rytinės jos sienos.
Gal to neleistų krikščioniškosios civilizacijos gynimo organizacija NATO? Taip, neleisti bandytų ir bando. Tačiau JAV iš esmės laikosi tik padedama dolerio ir savo karinių pajėgų. Kinija dolerių sukaupusi daugiau, negu visas kitas pasaulis kartu paėmus. Jei Kinija vietoj dolerio pasirinktų eurą, JAV ekonominės katastrofos pasekmė taptų ir jos militaristine bei politine katastrofa.
Ar iš tiesų viena iš Europos Sąjungos kūrimo paskatų buvo bandymas sukurti pirmiausia krikščioniškosios civilizacijos erdvę, aptarnaujančio dolerio būsimąjį žlugimą amortizuojančią erdvę? Londono biržos aktyvumas ir monetarinis separatizmas tai lyg ir neigtų, akis nukreipdamas į Vokietiją ar dar ką. Kad ir kaip ten būtų, daugelis valstybių neskuba. Čekija ir kitos naujokės euro įsivedimą atideda, euro prestižas dėl neišvengiamo prekių brangimo tarp žmonių smunka, ES Konstitucija iš esmės žlugo, tad visas ES projektas ateitin plaukia tolydžio išsiplaudamas.
Rusija to nesupranta?
Tai ką ji daro?
Suvalstybindamas pagrindines Rusijos gamtos resursus eksploatuojančias ūkio šakas V.Putinas pirma koncentruoja politinę valdžią, visuomenėje skatindamas nacionalizmą ir rasizmą, kurie turi pakeisti marksistinį proletarinį internacionalizmą ir padėti atsiriboti nuo liberalinio kosmopolitizmo. Arabus laikydama kiek galima arčiau savęs, bet ne taip arti, kad kaip Europos Sąjungai jau reikėtų galvoti apie perėjimą į islamą, V.Putino valdžia puikiai žaidžia su nacionaline krikščionybės atmaina stačiatikybe ir visiškai pajungia ją savo valiai. Tačiau rimčiausi žingsniai padaryti su tikybos požiūriu beveik nepavojinga Kinija: su ja ir kitomis Azijos šalimis, kaip TSRS laikais su Vokietija, sudarytas netgi antinatinių ambicijų turintis karinio bendradarbiavimo aljansas, kuriuo remiantis bus galima bent laikinai prižiūrėti Kinijos ekspansionizmą. Šito kol kas, atrodo, reikia ir Kinijai.
Ką visa tai reiškia?
Tai reiškia, kad paskelbdama nacionalinės demokratijos (sakoma ir – valdomos demokratijos) programą Rusija apsisprendė atsisakyti iliuzijų, jog liberalinė demokratija pajėgi integruoti krikščioniškąją civilizaciją ir kad tokia ji pajėgi atsilaikyti dviem frontais: prieš Kiniją ir prieš besivienijančią Arabiją su jos religijų nulemtu agresyvesniu už krikščioniškąjį gyvenimo būdu. Kaip labiau ir už JAV, ir už ES pažeidžiama ir vienų, ir kitų priešų, ji pirmoji susidorojo su savo musulmonais ir dabar dorojasi su kinų plūdesiu, tuo pat metu priešindamasi Vakarų Europos kapituliantiškumui prieš islamą ir JAV bejėgiškumui prieš Kiniją. Militaristinis savo erdvių atribojimas sausumoje, vandenyse ir ore rodo nepasitikėjimą savosios civilizacijos vakariniu ir rytiniu sparnu bei akivaizdžiai demonstruoja, kad Rusija ryžtasi imtis krikščioniškosios civilizacijos lyderės vaidmens. „Rusija ateina kaip audra”, – sako Lenkijos eksprezidentas Lechas Valęsa.
Tragiškas, o vietomis ir komiškas yra šis gestas. Tačiau pastanga akivaizdi. V.Putino pakeisti prezidento poste ateis arba laikinas, V. Putino sugrįžimo būtinumą paryškinantis įpėdinis, arba dar ryžingesnis ir radikalesnis Rusijos lyderis. Klausimas vienas: ar rusiškasis nacionalizmas skeldėjančią Rusiją sutelks taip, kad nuramdytų badą ir prislopintų alkoholizmą, kurių panaikinimas jiems leistų pradėti galvoti apie vidinių galių kūrimą, reikalingą prisiimamiems vaidmenims atlikti?
Tačiau istorija šiandien tik kreivai šypsosi: priešpriešinti šiems desperatiškiems žingsniams nelabai ką turi nei JAV, nei ES.
Kas per tą laiką dėjosi ir buvo daroma su mumis?
I. JAV nepasiduoda ir Europoje
„Žvaigždžių karas” buvo paskutinis didysis šaltojo karo mūšis. Jis pareikalavo visų tiek privataus monopolinio (JAV), tiek valstybinio (TSRS) kapitalizmo jėgų ir pajėgų. Lemiamas buvo militaristinio susirėmimo matmuo, tačiau ne paskutinę vietą užėmė ir ekonominė konvergencija, ir masinių informacijos priemonių kuriama globalioji erdvė, ir pagaliau slaptųjų tarnybų veikla priešininko teritorijoje. Daug kas iš šių veiklos rūšių hibridizavosi naujojoje informacinėje terpėje ir gimdė papildomas galimybes. Viena iš jų buvo vadinamosios taikiosios revoliucijos, veikusiosios pagal „nesipriešinimo blogiui