Pirmojo realybės šou „Kelias į žvaigždes” vienas iš nugalėtojų Mindaugas Mickevičius-Mino, prasiskynęs taką į klausytojų širdis, greit sieks dar daugiau simpatijų naujuoju albumu ir ateityje neatmeta galimybės sugrįžti į TV ekranus.
Koks šlovės, pinigų ir darbo skonis? – teiravomės televizijos galią savo kailiu patyrusio atlikėjo, jau kuris laikas gyvenančio Klaipėdoje.
Atskleisk savo naujojo albumo viziją.
Jis dabar komplektuojamas. Orientyru tapo daina „Tu – pati gražiausia”. Specialiai jos nekūriau, kaip titulinės, tiesiog išėjo graži, Stano parašė puikias aranžuotes, ir aš supratau, kad šis kūrinys atspindi mano, kaip atlikėjo, veidą. Taip pat, kaip „Be meilės mirt galiu”. Likusios dainos dar ne visos pabaigtos, bet visas idėjas ir gitara įgrotas melodijas turiu.
Albume koveriai sudarys ne daugiau kaip 20 procentų, gavau iš autorių teisių savininkų leidimą lietuviškai perdainuoti italų dainas „Lasciate Mi Cantare”, dar laukiu leidimo dėl „Felicita”. Bus keletas dainų, panašių į pirmojo mano albumo kūrinį „Keturios minutės reklamos” – skirtos ironiškos gilesnės minties mėgėjams, kurie nemėgsta išgražinto „popso”. O bendra tematika – itališka estrada ir rusiška popmuzika. Naujo stiliaus neišradau, bet stiprinu tą, su kokiu išpopuliarėjau.
Drąsiai įvardiji stilius, kurie melomanų šiaip jau nėra liaupsinami. Sakyčiau, tokių kategorijų vengia net tie atlikėjai, kurie patys dainuoja joms priskiriamą muziką…
Aš daug ko nedarau, ką daro kiti atlikėjai. Pirmiausia neįvardiju savęs kaip žvaigždės. Esu tiesiog atlikėjas, kuris patinka publikai. Prieš ją neapsimetu kuo nors – mielai surengiu garso patikrinimą klausytojų akivaizdoje, kad jie matytų, jog naudoju dalinę fonogramą, o dainuoju gyvai, kviečiu ir juos padainuoti sykiu. Taigi daug savo paslapčių išduodu koncertuodamas. Kita vertus, dažnai mes bijome pasakyti, kad dainuojame tai, kas mums tinka ir patinka. Apie muziką, kuri yra daugumos fonotekoje, nutylima. bet gal atlikėjas, kurio dažnai klausomasi, kuris patinka publikai ir moka išlaikyti jos dėmesį, nėra blogas? Aš nebijau popstandartų.
Save įvardytum kaip muzikos menininką, amatininką, rinkodarą išmanantį profesionalą?
Nesu baigęs specialių muzikos mokslų ir patirties didelės dar neturiu. Esu tas, kuris sugeba dirbti scenoje. Esu gal artistas. Kaip dainininko, mano balsas priimtinas, bet vidutinis.
Bet Madonna, turėdama vokalinius duomenis, kurių išskirtiniais nepavadinsi, tapo megažvaigžde.
Būtent. Savo ruožtu aš džiaugiuosi, kad man pasiseka sulaikyti žiūrovų dėmesį, įkvėpti juos. Žmonės mato, kaip dirbu, kiek energijos skiriu pasirodymui. Mieliausiai pasisakau esantis dainų autorius ir atlikėjas, kuriam pavyksta deramai pristatyti kūrinius, „užkabinti” jais.
Patinka valdyti publiką?
O, koks tai geras pojūtis! Šiaip jau, kuo labiau kamerinė yra aplinka ir mažesnė auditorija, tuo sudėtingiau ją suvaldyti. Kai išeini į sceną, turi nedaug laiko, bet sieki nuspėti, kiek sa;salėje yra jaunesnių žmonių, kiek – vyresnių, kas jiems gali patikti, kokia jų nuotaika… Kai sugebi juos „pakelti” ir valdyti, užplūsta labai geros emocijos. Todėl visada improvizuoju. Kartais rizikuoju nepaisydamas oganizatorių reikalavimų nelaipioti scenos konstrukcijomis saugumo sumetimais,ir stengiuosi daryti tai, kas žmonėms gali patikti.
Prieš tave ant stalo – darbo kalendorius, periodiškai skambantis telefonas. Pats rūpiniesi vadybiniais reikalais?
„Kelias į žvaigždes” yra toks fabrikas, kuriame kiekvienam vadybininko nepastatys. Tpatybė tokia: tave išpopuliarino – bet šou pasibaigus su tavimi niekas nebedirba. Esama ir daugiau reikalavimų, kuriš aš nepažeidžiu tuo atveju, jeigu pats dirbu sau. Be to, man nebe 18 metų, būtų nelogiška mokėti kitiems už tai, ką galiu susitvarkyti pats. Pagalbos prireikia tvarkant kai kuriuos organizacinius reikalus. Choreografija patikėta šokių kolektyvui „Tina Dance”, mano įvaizdis – dizaineriui Raimondui Petreikiui.
Užrašų knygelė primarginta pastabų… Esi kruopštuolis?
Greičiau tiesiog sistemingas. Viską užsirašau, tad, jei kyla konfliktinių situacijų, viską galiu pasitikslinti. Kai kas nors dirba padrikai, kai kyla netvarka, sumaišomos datos ir faktai – man visa tai svetima. Improvizaciją palieku kūrybai, o reikalų tvarkyme viskas turi būti aišku. Žiūrovui neįdomu, kodėl tu vėluoji dvi valandas.
Ką dar veiki, be dainavimo?
Tebedėstau italų kalbą Kaune. Ten irgi gali pasimokyti pulbikos valdymo, tik kitaip. Koncerte aš turiu reaguoti į žiūrovų poreikį, jie turi išeiti laimingi – tai mano siekis ir uždavinys. O universitete aš pats skirstau užduotis studentams. Esu reiklus dėstytojas. Galiu mažiau pareikalauti, suprasdamas, kad mano dalykas studentui nėra pagrindinis jos būsimai specialybei, bet jei demonstruoja žioplumą – griežtai pasakau, kad jam čia ne vieta. Universitete nevalia užimti kito vietos.
Kaip vertintum mūsų televizijos tendenciją tapti pramogine?
Tokia televizija yra visame pasaulyje. Prieš kelerius metus dirbau Italijoje, grįžęs turėjau idėjų televizijoms, siūliau jas. Tuomet jos netiko, bet dabar visus tuos elementus matau per televiziją. Negali reikalauti iš komercinės televizijos rimtumo. Jei žiūrima erotika – rodys erotiką, jei reitingus surenka šokiai ir dainos – pirmenybė jiems. Bet mes turime nacionalinę televiziją su dviem kanalais. Iš jos galime reikalauti laidų apie tautinę kultūrą, debatų ir pan.
Mėgsti žiūrėti televizorių?
O, taip. Esu televizijos manjakas ir, man būnant namuose, televizorius visąlaik veikia. Pasižiūriu žinias. Turiu mėgstamų serialų: „Namelis prerijose”, „Septintas dangus” – man patinka pamokymai, švelnus moralizavimas, – šypsosi. – Pasižiūriu gerą filmą pasižiūriu arba tas pramogines laidas, kurių vedėjai man patinka. Prie tokių priskirčiau Arūną Valinską. Patinka, kaip laidas veda aktoriai, pavyzdžiui Ramūnas Rudokas. Naujuoju sezonu puikus duetas man atrodo Vytautas Rumšas ir Edita Daniūtė.
O pats nenorėtum vesti laidos?
Norėčiau, bet tam nesu pasiruošęs. Seniau bandžiau muzikuoti, eidavau į karaokę, „kabokuose” grodavau gitara ir tuo pačiu nesijaučiau stiprus. Pasitikėjimo savimi atsiradimas sutapo su KĮŽ. Taip pat man reikia ir prie televizijos „paaugti”. Mieliausiai vesčiau pramoginę muzikinę arba pokalbių laidą.
Atrodai taktiškas ir labai taikus. Ar tau būdingi vidiniai konfliktai?
Viduje esu gana audringas. Koncerte nepriklausau nuo nieko, tik nuo publikos. Bet gyvenime, visokių derybų metu, kai kitas rodo numojantis į mane ranka, demonstruoja galią, galiu tapti irzlus ir ūmus.
Esi materialistas?
Pusiau, – susimąsto. – Esu taupus. Neleidžiu sau išlaidauti tose srityse, kurias vadinu pasilėbavimais. Pinigėlius skiriu namams, šeimos gerovei.
Kaip vertini situaciją mūsų popscenoje?
Komunizmo joje nėra, ir ne visų Lietuvos talentų dainos skamba per radiją ir televiziją, kad ir kaip šito norėtųsi. Tai verslas, kuriame privalai laviruoti, kovoti už save. Situacija nėra įspūdinga nėra, bet ir svetur panašu.
Viešumas tau patinka?
Į visus vakarėlius nevaikštau, atsižvelgiu į savo draugų kompaniją. Kai nejaučiu būtinybės informuoti apie savo gyvenimo įvykius – nieko specialiai nedarau.
Ar jautiesi savo vėžėse?
Dėl darbo – tokio šiek tiek artisto, šiek tiek dėstytojo veiklos – taip, nors ir baigiau žurnalistikos studijas. O tuo požiūriu, kad manau, jog žmogus turi ne tik dėl savęs gyventi, bet ir dėl kitų, – turiu prisipažinti, kad dėl kitų dar negyvenu. Įsivaizduoju, kad savo buitimi, gerove pasirūpinęs žmogus turi dalytis tuo su kitais – kurti darbo vietas, rengti labdaringus koncertus, auginti vaikus, galų gale, remti ligonines. Arba aš dar nepasiekiau brandos, arba dar savo buities nesusitvarkiau. Bet visa tai, tikiu, ateityje, – šypsosi.