Seimas, iš naujo svarstęs prezidento vetuotas Rinkliavų įstatymo pataisas, apsisprendė neiti prieš šalies vadovo valią ir priėmė įstatymą, kuriame nebeliko punkto, įteisinančio socialinės infrastruktūros rinkliavą.
Šių metų birželį Seimo priimtame Rinkliavų įstatyme buvo numatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę iš nekilnojamojo turto plėtotojų rinkti vadinamąjį socialinės infrastruktūros mokestį. Kartu nustatytas minimalus ir maksimalus šios rinkliavos dydis – nuo 3 iki 270 tūkst. litų.
Prezidentui kilus abejonių – esą įstatymo pataisose nėra paaiškinta, kas yra socialinė infrastruktūra ir kokiais principais vadovaujantis bus renkamas jai plėtoti skirtas mokestis, – pakoreguotas įstatymas buvo grąžintas Seimui nepasirašytas, o parlamentarai paraginti jį priimti be minėtosios pataisos.
„Įvedamas naujas mokestis, visiškai nepaaiškinant, kokiu tikslu ir kaip jis bus renkamas. Tai sudaro teises labai plačiai jį interpretuoti”, – prezidento apsisprendimo motyvus įvardijo jo patarėja Aušra Rauličkytė.
Neįteisinta, bet egzistuoja
Toks Seimo apsisprendimas nuvylė ir uostamiesčio vadovus.
Išlydėdami Klaipėdoje išrinktus parlamentarus į rudens sesiją, jie socialinės infrastruktūros mokesčio įteisinimą įvardijo kaip vieną iš labiausiai laukiamų sprendimų ir prašė Seimo narių paramos.
Tai, pasak Savivaldybės administracijos Žemėtvarkos ir teritorijų plėtros skyriaus vedėjos Raimondos Gružienės, leistų teisėtu būdu rinkti lėšas, už kurias būtų tiesiami keliai, vandentiekio bei kanalizacijos trasos, statomi socialinės paskirties objektai – mokyklos, darželiai ir pan.
Šiandien, sakė meras Rimantas Taraškevičius, kiekviena savivaldybė iš padėties sukasi savaip.
Bene radikaliausiai šį klausimą yra išsprendęs Vilnius. Nors iki šiol ši rinkliava jokiame įstatyme nebuvo numatyta, sostinės Savivaldybė šį mokestį iš statytojų renka nuo pernai.
Tokį sostinės Tarybos sprendimą Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje buvo apskundęs teismui, tačiau šis pernai lapkritį skundą atmetė.
Vilniaus miesto savivaldybei statytojai už 1 kv. metrą gyvenamųjų pastatų moka 30 litų, o už pramoninio statinio – 10 litų.
Klaipėdoje – sutartys
Uostamiestyje bent jau iki šiol tarp Savivaldybės ir investuotojo buvo sudaromos vadinamosios infrastruktūros sutartys, kuriuose numatyti konkretūs darbai miesto infrastruktūrai gerinti ir plėtoti.
Statybos ir infrastruktūros skyriaus duomenimis, nuo 2000 m. Klaipėdos savivaldybė su statytojais yra sudariusi apie 180 minėtų sutarčių.
Pasak skyriaus vedėjos Violetos Staskonienės, iš jų apie 80 jau visiškai įgyvendintos. Likusiose surašyti reikalavimai įvykdyti iš dalies arba sutarčių terminas dar nepasibaigęs.
V. Staskonienės teigimu, didelių problemų tariantis su verslininkais nekyla, nes visų pirma jie ir patys yra suinteresuoti, kad jų objektas nestovėtų plynėje, kad būtų ir gatvės, ir šaligatviai bei visos komunikacijos.
Todėl, sakė V. Staskonienė, šiandien yra tik penkios sutartys, kurios jau laikomos beviltiškomis. Dažniausiai, pasak vedėjos, taip atsitinka tais atvejais, kai sklypas eina iš rankų į rankas, kol galiausiai tikrųjų savininkų net neįmanoma rasti.
Vis dėlto, R. Taraškevičiaus įsitikinimu, būtų kur kas geriau, jei šie dalykai būtų deramai teisiškai reglamentuoti ir sprendžiami vadovaujantis aiškia tvarka.
Šis klausimas vienaip ar kitaip turės būti išspręstas, nes nurodyti konkrečius rinkliavų rėmus reikalauja Europos Sąjungos direktyvos. Tą turėtų padaryti dar 2005 metais premjero sudaryta darbo grupė visiškai atskiro miestų infrastruktūros plėtros įstatymo koncepcijos projektui parengti. Ji savo išvadas ketina pateikti iki spalio 1 dienos.