„Kūryba – tai svajonių žemė, į kurią visada gera sugrįžti. Ji leidžia pasijusti kitu žmogumi”, – mano Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinė Akvilė Šileikaitė, už išskirtinius meninius pasiekimus inauguruota karalienės Mortos premijos laureate.
Kokią vertę Tau turi šis apdovanojimas? Ne kiekvienas žino, kuo čia dėta karalienė Morta.
Iš tiesų tai man yra pergalė, didelis įvertinimas už pastangas, dalyvavimą daugelyje tarptautinių meno konkursų ir festivalių, ir darbą.
Karalienė Morta – karaliaus Mindaugo žmona, kuri Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo atsakinga už švietimą, meną ir mokslą. Jos vardo premiją Lietuvos kultūros fondas įsteigė jauniems žmonėms iki 16-os metų, susijusiems su menu. Naujovė, kad šiemet šia premija, be manęs, pirmą kartą buvo apdovanota jaunutė balerina ir ansamblis.
Kaip jautiesi, vadinama vunderkinde?
Nemėgstu to žodžio, nes vunderkindu galima vadinti tik Mocartą. Būna, kartais taip mane geraširdiškai pavadina, bet galvoju, kad tiesiog esu gabi. Ir mažytė tą žodį girdėdavau, bet nelaikiau savęs ypatinga. Mano aplinkoje tas žodis nevartojamas.
Kada ir kas tave privertė sėst prie fortepijono?
Nuo mažų dienų mama kaip ir įskiepijo tą pomėgį. Ne, ne diržu, nebuvo jokios prievartos, – juokiasi. – Mama dainuodavo lopšines, paaugusi bandydavau drauge su ja improvizuot pianinu. Paskui – Juozo Karoso muzikos mokykla, bet kartu man leido pasirinkti ir kitas veiklos sritis. Pradėjau lankyti dailės studiją „Varsa”, rašyti ir fotografuoti.
Kokia veikla tau arčiausia širdies?
Oi! Iš tikro kol kas visi dalykai man vienodai svarbūs, ir išskirti kurio vieno negalėčiau. Mane traukia aibė meno šakų, ir literatūra, nes visais tais būdais gali išreikšti save.
Nenustygsti vienoje vietoje?
Noriu spėti visur, kuo daugiau nuveikti, nes tada nelieka laiko bastytis. Aš už tai, kad visuomet būtų darbo, tik – malonaus. Iš dalies visa tai yra mano svajonės, nuotaika, sielos reiškiniai.
Jeigu kurią dieną negaliu susikaupti, lekiu fotografuoti. Fotografuoju, kas gražu galbūt tik man: ne drugelius, ne gėlytes. Pavyzdžiui, draugams labai patiko tokia „pasendinta” fotografija, kurioje žymu pėdutės, ir stiklinės viena briauna – su lašeliais. Tai, su kuo susiduriame kasdieną, man svarbu parodyt kitu kampu. Kitąkart pajuntu potraukį rašyti…
Ar save iššvaistysiu? Nesu laiko švaistūnė. Turbūt nėra tokios jėgos, kuri atgrasytų nuo kūrybos, nes visada galima sugrįžti prie to, kas atrodė neįmanoma.
Ar tie užsiėmimai kaip nors keičia tavo gyvenimą?
Tikrai keičia. Būna, kad ką nors paskaičius ar paklausius muzikos, iš karto atsiranda klausimų arba minčių, svajonių, prisiminimų. Visa susiję, malonūs išgyvenimai gimdo siekius atverti naujas duris. Ir save išreiškiu, ir išsivaduoju. Galiu pasijusti kitu žmogumi, gal ir gyvenančiu ne vieną gyvenimą…
Ar mokytoja tave išmokė skaityti tarp eilučių, tai yra tarp natų?
Į muzikos kūrinį žvelgiu savo akimis. Visada galiu išreikšti savo nuomonę, ir paskui žiūrėti, kaip viskas vyksta. Mokytoja niekada griežtai nepasako: „Daryk tik šitaip”; visada atsirenku, kas man atrodo reikalingiausia, o laikui bėgant viskas natūraliai susiklosto taip, kaip yra geriausia.
Per koncertus, konkursus jaudinuosi, bet tikrai neišgyvenu streso. Šitie dalykai daromi ne per prievartą, tikrai žinau, kad bet koks patyrimas man bus naudingas ateity. Kiekvienas konkursas man suteikia jėgų. Pats pirmasis, Bacho konkursas, įvyko, kai dar buvau labai maža, ir tada aš supratau, kas tai yra, kokie žmonės ten lankosi.
O paskui semiesi iš kitų žmonių patyrimų, žiūri, ką gali pranokti. Tobulybės siekis – beribis. Kai matai, kad kai ką gali muzikoje, natūraliai norisi pasiekti daugiau ir kitose srityse.
Rodos, premiją pelnei ir už poemą?
Už muzikos ir dailės darbus, ir, kiek pamenu, už literatūros poemą „Žemė”. Poema – tik eiliuoti žodžiai, ilgesnis procesas. Kaip aš, miesto vaikas, galiu kalbėt apie žemę? Nesu tik asfalto žmogus; vasarą gyvenu miške.
Skautavimas – mano gyvenimo būdas, atrandi dalykų, kurių nė neįtarei esant. O toje poemoje glūdėjo klausimai, kodėl lietuviui žemė tokia brangi yra, kas iš viso ji yra? Ji ir apie senovės lietuvių papročius, susijusius su žeme. Kartais tenka domėtis ir istorija.
Kuo skiriasi dailės stichija nuo muzikos? Joje nereikia tiek įtampos, logikos, griežtai laikytis dermių, dėsnių?
Aš dailės taisyklėmis nelabai vadovaujuosi, laužau kanonus. Dailė – tai mano pasaulis, tai, kas man atrodo gražu, nuostabu, paslaptinga. Tik čia visas pajautas pateiki ant lapo arba ant drobės. Muzika – ta pati raiška, tik savo jausmus, pykčius, emocijas išlieji erdvėje, ir akimirksniu pajunti gyvą publikos reakciją, ryšį su ja. Ne, meno nepalyginčiau su komunijos dalijimu. Tu užduodi žmonėms sudėtingų klausimų, ir kiekvienas į juos atsako skirtingai.
Tikriausiai nekeli tėveliams ir mokytojams rūpesčių?
Manau, kad kyla natūralus maištas. Pasiginčiju, kai ginu savo nuomonę, bet ne piktybiškai. O kartais labai detaliai apmąstau savo mintis, gal per daug gilinuosi į save.
Pagalvoju, kad tikrai nebūčiau tiek pasiekusi be „Varsos” dailės studijos vadovės Loretos Laurinavičienės ir fortepijono mokytojos Tatjanos Romaškinos. Jos mane pažįsta, yra mano įkvėpėjos, vertintojos, supratingi draugai. Jos žino, ką galiu, ko iš manęs galima tikėtis, ir bando visa tai išspausti.
O tėveliai ir sesė mane visada palaiko ir išklauso. Jie tikrai nenori, kad būtinai būčiau pirma, antra ar trečia. Viską darau dėl savęs, ir žinau, kad buvo verta dalyvauti net konkurse, kuriame gali nepasisekti, nes vertinga kiekviena patirtis.
Kur ieškai priebėgos, kai viskas užknisa juodai?
Tiesiog sėdžiu ir svajoju. Apie daug ką: pasaulį, žmones. Kartais kai kurie dalykai atrodo nerealūs, bet kai ką imi ir pritaikai dailėje, literatūroje.
Turbūt draugų aklai nesirenki?
Nemėgstu pataikūnų. Nepatinka būti su tais, kurie daro tą patį, ką ir aš, vaikšto ten pat. Žodžiu, mano draugai labai skirtingos asmenybės, turi savybių, kurių nerandu savy.
Ar nuolatinis pasinėrimas į darbus netrukdo tiesiog pasižmonėti?
Tai stichiška. Nuo pat mažumės, jau sakiau, jaučiu tą meno skiepą, nervą, ir nieko čia nepakeisi. Darželyje prižiūrėdavau paukščiukus, ežiukus. Bendraamžiai žino, kad juos visada išklausysiu, paguodai rasiu žodį. Muzika dar nemėginau gydyti kieno dvasios žaizdų, tiesiog būnu šalia žmogaus ir stengiuosi padėti. Bet kai sau ką pagroju, išties atsiranda naujų jėgų.
Kuo menininkai išsiskiria iš bendros populiacijos?
Mhm… Galbūt menininkas yra žmogus, kuris kaip ir kiekvienas turi savitą požiūrį į pasaulį, tik moka tai labiau iškelti, sureikšminti – arba paslėpti. Tai yra daugiau intriguojanti asmenybė, turinti paslaptį, kurią mes bandome išgauti, „išardyti” – bet bergždžiai.
Esi penkiolikos – Džiuljetos amžiaus. Ką gali pasakyti apie meilę?
Jaučiu, kad manyje galėtų prabusti stiprūs jausmai. Kai kurie žmonės man patinka. Tik manau, meilė manyje – dar tik daigelis ar pumpuras. Dar neišsiskleidė…
Gal gali interpretuoti eilėmis, koks trapus jauno žmogaus pasaulis?
Rugių saujoj gimsta tiesa,
O šiam pasauly tikrumo nėra.
Gilioj tiesoj randama tyla,
Garsioj tyloj – graži tiesa. Saujoj vandens glūdi mintis,
Gili mintis – tyli viltis.
Kurią nešti negaliu,
Nes krentu, vis gilyn krentu…
Ten, kur saulė nusileidžia
Kas vakarą būna vis tamsiau.
Toj tamsoj glūdi šviesa,
Gilioj šviesoj – garsi tyla.
Rugių saujoj gimsta tiesa,
Nors šiam pasauly tikrumo nėra.
Gilioj tiesoj randama šviesa,
Gražioj šviesoj – tyra rasa.