Genijus iš apgriuvusios žeminės

Rokiškyje paminėtos garsiausio XX amžiaus drožėjo dievadirbio Liongino Šepkos šimtosios gimimo metinės.

L.Šepkos našlė Danutė Šepkienė, atvažiavusi į Rokiškio kraštą švęsti šio menininko šimtmečio, Pandėlyje bandė surasti pėdsakus senosios pirties bei žeminės, kurioje gimė Lietuvą garsinantys jos amžinatilsį vyro kūriniai. Į pirtį bei žeminę L.Šepka nuolat sukdavo, nes greta stovinčioje jį priglaudusio brolio troboje, anot jo paties, „smirdėję žmonėmis“. Tačiau statinių, kuriuose menininkas rasdavo atgaivą, nebelikę nė pėdsako. Užtat jo brolio troba pasipuošė memorialine lenta, kurioje rašoma, kad šioje sodyboje 1950-1961 metais kūrė L.Šepka. Kitoje gatvės pusėje menininko šimtmečiui pastatytas medinis koplytstulpis.

Brolienės įkvėptas

„Žemaičių plentą tiesiau, sveikatos pritrūkau. Nuėjęs į pirtį pradėjau svajoti, kaip tėvams ir broliui kryžių dovanoti“, – taip garsusis menininkas yra surimavęs netikėtą savo kūrybos pradžią. Apie L.Šepkos tapimą menininku nemažai buvo kalbėta ir per 100-ąsias jo gimimo metines. Gausiai susirinkę liaudies meistrai, mokslininkai, jo kūrybos tyrinėtojai, nemažas giminaičių būrys kalbėjo, jog kurti L.Šepką įkvėpusi jo mirusio mylimo brolio Petro našlė.

Buvo paliudyta, jog brolienė jos namuose gyvenantį L.Šepką paragino ant artimųjų kapvietės pastatyti kryžių. Vyriškis neatsisakė, tačiau iš dviejų tašytų rąstų sukaltas kryžius pasirodė nelabai vykęs. Brolienė jam taip ir pasakiusi. Teigiama, kad išgirdus nepalankų vertinimą sukilusios menininko ambicijos ir jis pažadėjęs sukurti „dievišką kryžių“. Nuo to laiko vyriškis pradėjo kurti neįtikimo grožio ir subtilumo drožinius. Daugelis jų buvo priedas prie ypatingojo kryžiaus. Įdomu tai, kad drožti L.Šepka pradėjo jau įžengęs į penktą dešimtį.

Kitoniški ir erzinantys

„Man pikti žmonės laimės pavydėjo, o mane patį prieglaudon padėjo“, – šios L.Šepkos eilutės slepia didžiulę jo gyvenimo dramą. Išties nepraktiškas, verstis nemokėjęs, todėl tinginiu vadintas L.Šepka kūryboje buvo atradęs laimę. Be to, kūrybinis palikimas liudija šį žmogų buvus darbštuoliu, kruopštuoliu, plačios širdies ir subtilaus būdo žmogumi. Nepaisant visko, ir jo gyvenimo būdas, ir kūryba daugeliui atrodė nesuprantami, erzinantys, kitoniški.

Sakoma, kad nemažai menininko darbų su žemėmis sulygino buldozeris, o jis pats buvo įkurdintas protiškai neįgalių senelių namuose, esančiuose visai kitame Lietuvos pakraštyje, Vilkaviškio rajone. Tenykštė patirtis L.Šepkai paliko tokią gilią žaizdą, kad išleistas iš prieglaudos jis šiukštu nebesutiko grįžti į Pandėlį, iš kurio buvo prievarta išvežtas. Gyvendamas netoli šio miestelio, net didžiausios bėdos spiriamas į jį nebeužsukdavo. Visus reikalus tvarkydavo dviračiu numynęs į už keliolikos kilometrų esantį Kupiškį.

Aplankė meilė

Nuo žmonių atitolęs menininkas neliko nepastebėtas. Pirmieji dėmesį į jį atkreipė į Rokiškio rajone vykusią kūrybinę praktiką atvykę Dailės akademijos studentai. Išgirdę apie originalų menininką jį lankyti ėmė žurnalistai, menotyrininkai, etnokultūros specialistai. Netikėtai į jo namus užklydo ir žurnalistė D.Digrienė, kuriai likimas jau buvo numatęs tapti Šepkiene.

Drožėjas yra prisipažinęs, kad ši moteris jo varganą gyvenimą pavertė rojumi – taip smagu jiedviem buvo susirašinėti laiškais, taip smagu buvo Lionginui laukti Danutės atvykstančios, o sulaukęs, taip pat išlydėjęs, jis ilgai netverdavo džiaugsmu. Ilgainiui menininkas nuvyko gyventi į Vilnių – pas savąją Danutę. Po sostinėje praleistų aštuonerių metų į Pandėlio kraštą jis grįžo jau visam laikui, atgulė Lebedžių kaimo kapinaitėse. Ten per šimtąjį jubiliejų šį menininką aplankė gausus jo kūrybos gerbėjų būrys.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.