Tėvams nereikalingi, svetimų numylėti

Kai namo, kurio šeimininkus žinojome esant nebe pirmos jaunystės, kieme sutikto berniuko paprašėme pakviesti tetą Audronę, pasirodo, suklydome. Vaikas tik suraukė nosį ir pažadėjęs, kad tuoj pakvies mamą, nubėgo. Netrukus šypsodamasi tarpduryje pasirodė ponia Audronė ir paaiškino, kad Martynas ją vadina mama, nors moteris tėra tik laikina jo globėja.

Globoja penkis vaikus

Martynui (šio ir kitų globojamų vaikų vardai pakeisti) – dešimt metų. Jo broliui Laurynui – šešeri. Deividui ir Eglei – taip pat po šešerius metus, tik Kipras metais jaunesnis. Tokia šiandien kauniečių Audronės ir Petro Žemaitaičių šeima. Beje, tikrasis sūnus su savo šeima taip pat gyvena kartu. Trejų metų anūkėlis Emilis Audronę vadina ne močiute, o teta – taip, kaip girdi ją šaukiant šalia augančius vaikus.

Keturių Audronės globojamų berniukų lovos – viename kambaryje, tik Eglutė miega atskirai. „Juk ji – mergaitė“, – lakoniškai paaiškino Deividas.

Į klausimą, kaip jie čia gyvena, vienbalsiai šaukė: „Gerai.“ Pasakojo, kad šuo Kingas niekada jų nepuola, bet vis tiek yra laikomas pririštas prie būdos. Gerti jam nuneša Kipras, o ėsti paduoda teta Audronė. Tik Martynui tądien, kai lankėmės, buvo ne pati geriausia diena: kai ėjo iš mokyklos, bijojo, kad ant jo neužvirstų šalia kelio dundėjęs traukinys.

Visų likimas – panašus

Atokiau nuo judrios gatvės stovintį Žemaitaičių namą iš vienos pusės supa Jiesios upė, iš kitos – medžiais apaugęs šlaitas. Saulėtą rudens dieną, o ir visais metų laikais, čia – nuostabi idilė. Susėdome kieme ir Audronė pradėjo pasakoti apie savo globotinių likimus.

Šešerių Eglė šeimoje gyvena nuo sausio. Jos mama susirgo psichikos liga, gydosi ligoninėje. Tėtis įtariamas išnaudojąs mergytę seksualiai. Eglutei jau surasta nuolatinė globėja, pas Žemaitaičius ji bus tol, kol baigsis visi teisminiai procesai.

Kipras globojamas nuo birželio. Jo gimdytojai motinystės teisės neatimtos, bet savo vaikų ji neprižiūri. Dvi Kipro sesutės šiuo metu gyvena pas kitą globėją.

Deividas pas Audronę apsigyveno jau trečią kartą. Po mėnesį čia praleido, kai buvo metukų ir dvejų. Kai berniuko mama išsiblaivo – susiranda vaiką ir pasiima atgal į namus. Visiems pažada – susileis „torpedą“. Ir tikrai, pavartojusi vaistų kurį laiką ištveria be alkoholio. Tvirtina labai mylinti sūnų, todėl džiaugsmo apimta visuomet švenčia jo gimtadienį ir, kalbant alkoholikų terminais, „torpedą nulaužia“. Tada Deividą globoja kaimynai, bet kai mama negrįžta namo ištisas savaites, atveda vaiką į vaikų gerovės centrą „Pastogė“. Kai pastarąjį kartą Deividui esant „Pastogėje“ pasakė, kad jis vėl gyvens pas Audronę, vaiko džiaugsmui nebuvo ribų: pribėgo, apsikabino jau pažįstamą savo globėją ir nepaleido jos rankos.

Į klausimą, kodėl kalba tik apie vaikų motinas, bet nė žodžiu neužsimena apie tėvus, Audronė atsakė: „Daugumos beglobių vaikų gimimo liudijime ties tėvo skiltimi – tik brūkšnelis.“

Išsigando, kad vaikai „apvalgys“

Apie dar du savo globotinius, brolius Martyną ir Lauryną, A.Žemaitaitienė sakė galinti pasakoti labai daug ir ilgai. „Šie berniukai – tai mano džiaugsmas ir vargas“, – atsiduso moteris. Abu vaikai Žemaitaičių namuose gyvena jau šešerius metus.

Laurynas iš kūdikių namų parsivežtas vos trijų mėnesių. Auginti mažylį ypač padėjo iš Biržų atvykusi Audronės mama Konstancija Puodžiūnienė. Dabar močiutei – 87-eri, bet jai netrukdo vaikų keliamas triukšmas. Audronė visuomet su ja tariasi, ar imti globoti naują vaiką, kai namai bent kiek ištuštėja. O ponia Konstancija tik pritariamai linksi galva. Ji mielai bendrauja su vaikais, juos maitina, prižiūri.

Martynas ir Laurynas turi ne tik biologinę mamą, bet ir močiutę. Mamai neterminuotam laikui apribotos motinystės teisės. Tikroji berniukų močiutė retkarčiais juos aplanko. Sužinojusios, kad Martynas ir Laurynas įtraukti į įvaikinamųjų sąrašą, močiutė ir mama pareiškė nusprendusios juos susigrąžinti. Toks sprendimas visuomet pagirtinas, nes laikinosios globos tikslas –

grąžinti vaiką į biologinę šeimą. Deja, mama nesugebėjo surinkti reikalingų dokumentų teismui, o močiutė persigalvojo – esą užaugę vaikai daug valgys. „Dabar įvaikinimo procesas atnaujintas, atsirado potencialūs įtėviai, bet močiutė vėl rezga kažkokius planus“, – su pasipiktinimu pasakojo Audronė.

Laimingos istorijos

Laikina vaikų globa, kuriai yra atsidavusi A.Žemaitaitienė, tęsiasi tol, kol beglobiams mažiesiems surandami nuolatiniai globėjai arba įtėviai. Tačiau laimingiausi, anot globėjos, tie vaikai, kurie grįžta į savo biologines šeimas. Vieną tokį atvejį Audronė žino. Ji buvo pasiėmusi globoti 14 mėnesių mergytę, kurios mamą, turinčią dar du vaikus, skriaudė vyras, ir ji pabėgo iš namų. Mergytė nemokėjo nei vaikščioti, nei atsisėsti. Audronė daug ko ją išmokė, o per tą laiką pasikeitė ir vaiko mamos gyvenimas. Dabar ji su vyru ir trimis dukromis laimingai gyvena Londone.

Audronė gauna laiškų ir iš Italijos, kur laimingai gyvena buvę jos globotiniai – brolis ir sesuo. Džiaugiasi, kad nuolatinius globėjus turinti mergaitė auga sveika, nes pas Audronę ji buvo atvežta po to, kai rytą prabudusi rado šalia gulintį mirusį broliuką ir be sąmonės girtus tėvus.

Kai per kelias savaites pasikeičia parsivežtų globoti vaikų veido spalva, ima spindėti akys, A.Žemai-

taitienė jaučiasi nepaprastai laiminga. Per septynerius metus, nuo tada, kai baigė globėjų kursus, moteris globojo jau dvidešimt keturis vaikus, prie jų prisilietė širdimi. Vieni pas ją gyveno tik mėnesį kitą, kiti – metų metus, vieni sugrįžo pas tėvus, kiti – apgyvendinti pas nuolatinius globėjus, treti – įvaikinti.

A.Žemaitaitienė kilniam darbui pasiryžo, kai perskaitė straipsnį apie vaikų globą. Tuo metu, užaugus dukrai ir sūnui, moteris jautėsi jiems nebereikalinga. „Atradusi vaikų globą susigrąžinau gyvenimo prasmę, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Dabar kitokio gyvenimo nenorėčiau, jaučiuosi laiminga“, – atviravo Audronė.

Pavydėti nėra ko

Mūsų visuomenėje gaji nuostata, kad už vaikų globą globėjams skiriama pernelyg didelė pinigų suma, o įsivaikinus mažylį išmokama tik vienkartinė tūkstančio litų išmoka.

Gal dėl to ir A.Žemaitaitienė užsiima tik laikinąja globa? „Norėjau tapti nuolatine Martyno globėja, deja, sutrukdė tikroji vaiko močiutė, –atsakė moteris. – Verslo iš už vaiką gaunamų 520 litų nepadarysi, nes esant dabartinėms maisto produktų kainoms ir kontrolei, kai viską iki cento privalu skirti globojamo vaiko poreikiams, nelieka nė cento.“

Moteris pripažįsta, kad iš tų pačių lėšų galima mokėti už šildymą ir kitus komunalinius patarnavimus, kurių, globotiniams gyvenant kartu su globėjais, neišskirstysi.

„Vienam vaikui, gyvenančiam vaikų globos namuose, valstybė skiria beveik 2 tūkst. litų. Tai ar yra ko pavydėti laikiniesiems globėjams?“ – retoriškai klausė A.Žemaitaitienė.

Beje, globėjų mūsų šalyje dar labai trūksta, o vaikų, kuriais nesirūpina tėvai, nemažėja. „Kuo daugiau vaikų bus globojami šeimose, tuo sveikesnė bus mūsų visuomenė“, – įsitikinusi Kauno vaikų gerovės centro „Pastogė“ socialinė darbuotoja Daiva Matulevičiūtė.

Daugiausia globoja seneliai

Praėjusių metų duomenimis Lietuvoje buvo 7663 be tėvų globos likę vaikai, kurie dabar globojami šeimų. Daugiau kaip pusketvirto tūkstančio jų buvo globojami senelių, pusę tūkstančio vaikų globojo jų vyresni broliai ar seserys, pusantro tūkstančio – tetos ar dėdės šeima ir 2115 vaikų buvo globojami šeimose, su kuriomis nesiejo jokie giminystės ryšiai.

Norinčiųjų tapti vaikų globėjais atranką ir mokymus organizuoja vaiko teisių apsaugos tarnybos ar jų socialiniai partneriai.

Jų pareiga yra globėjus kontroliuoti, kad jie deramai auklėtų vaikus, o pinigus, skirtus vaikų globai, iki kruopelės būtent tam tikslui ir panaudotų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.