Atsigavę po alinančio Europos vyrų krepšinio čempionato maratono mūsų šalies rinktinės vyrai nesikuklindami kalbėjo apie Pekino olimpines žaidynes ir medalius – su jais tikisi iš ten grįžti.
Įspūdingą lietuvių žaidimą Vyriausybė antradienį įvertino milijono litų premija. Tą pačią dieną krepšininkai pagerbti ir prezidentūroje.
Šiandien skaitytojams pateikiame bronzinių mūsų krepšininkų ir trenerių įspūdžius iš Europos čempionato bei jų pamąstymus apie kitąmet Pekine vyksiančias olimpines žaidynes.
Kartelę kels aukščiau
Kitąmet olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė dalyvaus jau penktą kartą iš eilės. Šiemet pradėjęs eiti rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas 43 metų Ramūnas Butautas teigia, jei Pekine nepavyks iškovoti medalių, jam tai reikš pralaimėjimą.
„Lietuvos rinktinė priklauso krepšinio elitui, todėl olimpinėse žaidynėse turime patekti tarp keturių stipriausių komandų, – kalbėjo treneris. Jis pabrėžė, jog visa komanda sieks kuo aukštesnės prabos medalių. R.Butautas džiaugiasi, kad Europos čempionatas jam buvo labai naudingas, tai – neįkainojama patirtis. Iki šiol R.Butautas treniravo jaunių ir jaunimo rinktines. 2005-aisiais jo vadovaujama jaunimo rinktinė tapo pasaulio čempione.
Trečioji vieta – irgi gerai
Per Ispanijoje vykstantį Europos čempionatą Lietuvos rinktinėje rezultatyviausiai žaidė Ramūnas Šiškauskas. Jis per 9 rungtynes pelnė 124 taškus (vid. 13,8). Rugsėjo 9 dieną šventęs 29 metų gimtadienį Ramūnas ne sykį vedė komandą į priekį. Tad neatsitiktinai jis pateko ir į simbolinį čempionato penketuką.
„Vieninteles rungtynes pralaimėjome čempionams. Vadinasi, Rusijos komanda šįkart buvo stipriausia, – LŽ sakė krepšininkas. – Kad ir kaip būtų, trečioji vieta – labai gerai. Ir džiaugiuosi, kad rinktinė turi tokius nuostabius sirgalius. Tai didelis stimulas mums žaisti.”
Antras pagal rezultatyvumą rinktinėje buvęs vidurio puolėjas Darius Songaila (vid. 11,2) kalbėjo, jog čempionatas ekipai buvo sunkus, ypač pabaigoje. „Bet kai viskas taip susidėliojo – laimėjome paskutines rungtynes, iškovojome bronzą ir kelialapį į Pekiną – nuostabu! Praėjusiais metais pasaulio čempionatas Japonijoje mums buvo nekoks, todėl dabar atpirkome savo nevykusį pasirodymą”, – džiūgavo NBA rungtyniaujantis krepšininkas.
Įmanoma tapti ir čempionais
Aukso kolekcija nepasipildė
Prieš čempionatą rinktinės talismanu pavadintas jaunasis žalgirietis Jonas Mačiulis. Jis šiais metais su visomis ekipomis, kurioms jam teko atstovauti, iškovojo aukso medalius. Su Kauno „Žalgiriu” laimėjo LKL ir BBL čempionatus, su VDU – studentų krepšinio lygą bei Europos universitetų čempionatą, su studentų rinktine – pasaulinę universiadą.
„Būčiau talismanas, būtume čempionai. Džiugu, kad yra medalis, kelialapis. Labai norėjome aukso. Jo ir siekėme, bet nepasisekė”, – kalbėjo krepšininkas.
Paklaustas, ar nėra nusiminęs, jog teko žaisti mažiau, nei galbūt jis tikėjosi, Jonas šypsojosi: „Džiaugiuosi, jog iš viso žaidžiau. Esu dar jaunas. O mano pozicijoje yra labai gerų, patyrusių ir daug pasiekusių žaidėjų. Kiek manimi treneris pasitikėjo, tiek ir gavau žaisti. Ir esu patenkintas. Nors ir minutę rungtyniauti per tokias atsakingas varžybas – didelė garbė.”
Stengėsi atsigriebti
Po šešerių metų pertraukos vėl rinktinėje žaidęs Rimantas Kaukėnas nuo pirmųjų rungtynių ankstesnių rinktinių treneriams savo žaidimu įrodinėjo, jog šie buvo neteisūs neįtraukdami jo į dvyliktuką. Šiame čempionate Sienos „Montepaschi” žaidėjas buvo ketvirtas rinktinėje pagal rezultatyvumą – 10,1 taško. Per stebuklą gavęs savo klubo leidimą dviem dienomis ilgiau pailsėti ir pajusti, kas yra šventinė euforija, R.Kaukėnas atsakė į kelis LŽ klausimus.
– Buvote pasiilgęs žaidimo rinktinėje?
– Buvau gal kiek susijaudinęs, norėjau, kad mes ką nors laimėtume. Prisimenu, kai 2001 metais su Lietuvos rinktine žaidėme Europos čempionate Turkijoje ir pasirodėme prastai (užimta 9-oji vieta – aut.). Tad dabar stengiausi paaukoti viską, atiduoti visas jėgas, kad laimėtume ir kelialapį, ir medalį. Taip ir įvyko. Po tiek laiko žaisti rinktinėje – malonus jausmas.
– Esate įpratęs prie tokių sutikimų?
– Įpratęs? Aš tokių dar neturėjau (juokiasi)!
– O Italijoje?
– Ten kitaip. Nėra ką lyginti su Lietuva. Lietuva – tai namai, giminės, draugai. O Italija – tik klubas, kuris manimi labai rūpinasi ir nori, kad ir toliau ten tęsčiau karjerą.
– Ką manote apie trenerį R.Butautą?
– Jis labai atviras, kalba iš širdies. Nesikuklina, nebijo žmonėms pasakyti tiesos į akis. Priima ryžtingus sprendimus. Stengiasi visus suprasti, palaikyti sunkiais momentais. Kaip treneris ir žmogus jis labai žmoniškas. Man tai labai patinka.