Lietuvoje ir pasaulyje garsaus kompozitoriaus Bronislovo Vaidučio Kutavičiaus artimieji netikėtai atsimušė į vieningos Panevėžio teisėsaugos sieną. Bėdos prasidėjo, kai kompozitorius, jo brolis ir sesuo panoro parduoti Panevėžio pakraštyje iš protėvių paveldėtą žemę. Istorija baigėsi B.V.Kutavičiaus sesers Felicijos mirtimi.
Pagal įgaliojimą tėvo, dėdės ir tetos žemės pardavimo reikalus tvarkęs Broniaus Kutavičiaus sūnus, taip pat kompozitorius Tomas Kutavičius padarė klaidą: parduodamas dėdės Vytauto Kutavičiaus sklypą notarų biure nurodė mažesnę kainą, nei buvo suderėta. Pirkimo ir pardavimo sutartyje užfiksuota, jog už 43 arus Panevėžio priemiesčio žemės pirkėjas pasirašius sutartį dalimis sumokės tik 9 tūkst. litų. Tokia maža suma nurodyta dėl to, kad pigiau kainuotų notaro paslaugos. Reikalai pakrypo įdomiai: turėdami notaro sutartį, kurioje nurodyta konkreti suma, pirkėjai panoro žemę už tiek ir įsigyti. Suprantama, pardavėjas kreipėsi į teismą.
Šių metų birželio 7 dieną Panevėžio apygardos teismas priėmė Kutavičiams palankią nutartį: įrodyta, kad reali sklypo kaina keletą kartų didesnė, o apgaulinga notaro sutartis pripažinta negaliojančia. Pirkėjas pralaimėjo bylą ir pirmosios instancijos teisme.
Gegužę, civilinės bylos nagrinėjimui einant į pabaigą, Panevėžio vyriausiasis policijos komisariatas netikėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl byloje panaudoto neva suklastoto dokumento. Mat prieš tai tas pat pirkėjas įsigijo kompozitoriaus sesers Felicijos Poviliūnienės 67 arų sklypą. Jei tikėsime tuo, kas parašyta notaro sutartyje, – tik už 6 tūkst. litų. O štai byloje kaip įrodymas, kad kaina buvo sumeluota, gulėjo Kutavičių tarpusavyje pasirašytas raštelis – pakvitavimas, jog už sklypą F.Poviliūnienė iš sūnėno T.Kutavičiaus gavo 25 tūkst. litų. Šis pakvitavimas – vienas svarbiausių įrodymų byloje apie tikrąją žemės kainą. Ir nors teismas nutarė, kad Kutavičių šeimos tarpusavio atsiskaitymai neturi jokios reikšmės civilinei bylai, Panevėžio policija pradėjo ikiteisminį tyrimą. Kodėl?
Tyrėjai auklėja Temidę?
Lietuvoje teisingumą vykdo teismai, tačiau ikiteisminio tyrimo įstaigose įmanoma užsukti naują bylos ratą. Ne viena civilinė byla buvo sustabdyta laukiant, ką pasakys šalių reikalus narpliojantys policininkai ar prokurorai. Pajutęs, kad gali pralaimėti teismą, dažnas pilietis kreipiasi būtent į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Vieni tam turi pagrindo, kiti labai pasistengia ir tą „pagrindą” suranda. Kad tokie dalykai vyksta, ir neretai, pripažįsta ne vienas žinomas teisininkas.
Kas atsitiktų, jei į civilinės bylos „daržą” įlįstų ne itin sąžiningas ikiteisminio tyrimo pareigūnas? Pavyzdžiui, per kratą iš vienos šalių būtų paimti ir „netyčia dingtų” civilinei bylai svarbūs įrodomieji dokumentai. Arba būtų pradėtas vilkinti civilinės bylos nagrinėjimas. O dar viena byla nepasiturintį žmogų, kai taip sparčiai didėja advokatų paslaugų įkainiai, galėtų priversti ir pasiduoti, net jeigu jis teisus.
Įstatymai nenumato galimybės policijai revizuoti teismų bylas. Tačiau kartais riba tarp „revizijos” ir teisėto ikiteisminio tyrimo – slidi. Tai savo kailiu patyrė ir Kutavičių šeima, kai žemės sklypo pirkėjas, nujausdamas artėjantį pralaimėjimą teisme, kreipėsi į savo gimtojo miesto, kuriame vieni kitus pažįsta, policiją.
Teismų darbo „nedubliuojame”
Ieškodama ribos tarp teismo sprendimo revizijos ir ikiteisminio tyrimo „Lietuvos žinių” žurnalistė apsilankė Panevėžio miesto vyriausiajame policijos komisariate. Ar iš tiesų Panevėžio policija žinomą kompozitorių ir jo artimuosius laiko „daug nusikaltimų padariusiais” nusikaltėliais?
Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos viršininkas Rimantas Bobinas tvirtino, kad apie „kitus nusikaltimus nebuvo nė kalbos, įtarimai niekam nepareikšti”. „Jei pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumento klastojimo, pagrindinė versija yra ištirti, ar tas dokumentas suklastotas”, – aiškino R.Bobinas.
– Vadinasi, jūsų tyrimo objektas buvo…
– …vienas dokumentas. Vienintelis dokumentas, paimtas iš tos civilinės bylos. Pagal įstatymus, jei žmogus kreipiasi su pareiškimu, kad suklastotas dokumentas, mes negalime net ekspertizės atlikti nepradėję ikiteisminio tyrimo. Turime ne vieną atvejį, kai žmonės bylinėjasi dėl žemės ir pradeda ginčyti testamentus bei kitus dokumentus…
– …tada imatės tyrimo ir dubliuojate teismo darbą?
– Ne, teismų mes nerevizuojame. Jie sprendimus priima visai dėl kitų dalykų: pavyzdžiui, dėl žemės dalybų. Mes tik tiriame, ar parašas Jono, ar parašas ne Jono.
– Mūsų kalbinti teisininkai abejoja, kad šeimos narių tarpusavio pakvitavimas – oficialus dokumentas. Ar šeimos nariai atsiskaitė tarpusavyje – jų privatus reikalas.
– Matot, tas dokumentas pateiktas valstybinei institucijai (teismui – aut.), vadinasi, jis tapo oficialiu. Kita šalis parašė skundą; išsakė savo nuomonę, kad raštelis suklastotas. Norėdami apklausti Feliciją turėjome pradėti ikiteisminį tyrimą. Laimė, spėjome apklausti tą močiutę, ir ji patvirtino (kad parašė raštelį – aut.)… Pasikalbėjome su prokuroru, jo nutarimu tyrimas nutrauktas.
(Anot R.Bobino, tyrimas pradėtas pagal vienintelį 300-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį.)
Mes nekvestionuojame ir nedarome jokių sprendimų dėl kitų (pareiškėjo pareiškime nurodytų teiginių – aut.), pradėjome ikiteisminį tyrimą tik dėl vieno dokumento. Dėl kitų dalykų iškelta civilinė byla. Teisėjas spręs, ar viena šalis kalta, ar kita. Mes ten nelendame ir net nekvestionuojame, tą skundo dalį palikome teismui.
Pareigūnai nesuinteresuoti?
– Redakcijos šaltiniai teigia, jog Kutavičių žemės pirkėjo advokatas šiame komisariate anksčiau dirbo tyrėju. Neva jis galėjo pasinaudoti pažintimis, kad padarytų spaudimą vienai šalių.
Panevėžio VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Nerijus Kurklietis:
– Negaliu pasakyti, ar jis dirbo. Kai pilietis parašo pareiškimą, sakykim, dėl dokumentų klastojimo, jis registruojamas raštinėje. Tada pareiškimas nustatyta tvarka patenka pas vadovą, viršininką ar tarnybos viršininką. Šie žiūri: jeigu yra vada pradėti ikiteisminį tyrimą, rašo vizą.
– Ar Kutavičių atveju vada buvo?
– Nemačiau bylos ir konkretaus pareiškimo. Jeigu rašoma viza „pradėti ikiteisminį tyrimą”, budėtojų dalyje įregistruojamas pranešimas apie nusikaltimą, medžiagai suteikiamas ikiteisminio tyrimo medžiagos numeris… Ir pareiškėjui nustatyta tvarka duodamas atsakymas.
– O kas yra „nustatyta tvarka”? Tiesiai į rankas atiduodate atsakymą?
– Ne, atsakymas siunčiamas pareiškėjo nurodytu adresu.
– O jei žmogus paprašo jam atiduoti pranešimą apie ikiteisminį tyrimą?
– Gali ir taip būti.
– Šiuo atveju, atrodo, pranešimas Kutavičių oponentams buvo perduotas tiesiogiai, mat ikiteisminis tyrimas pradėtas gegužės 23 dieną, o jau 25-ąją žmonės į teismą atsinešė pranešimą. Beje, su pareiškimu į prokuratūrą šie žmonės kreipėsi gegužės 21 dieną.
– Gali būti, kad ir atiduotas.
– Toks paslaugumas ir skubėjimas gali rodyti, jog policija suinteresuota tyrimu?
– Tikrai ne. Visa policija negali būti suinteresuota vienu pareiškimu. Aiškinu jums, per kiek rankų pereina tas pareiškimas; čia nesėdi kokia suinteresuotų asmenų armija. Gali būti kuris nors vienas suinteresuotas. Tarkim, tai tyrėjas. Bet juk jis vienas savavališkai nepradės ikiteisminio tyrimo.
– O jei toje grandinėje atsirastų vienas suinteresuotas… Ar jis gali kolegų paprašyti pradėti?..
– Gali. Ir prokuratūroje gali prieiti, jeigu rašė (pareiškimą – aut.) prokuratūrai. Nežinau šio atvejo, reikėtų tikrinti iš pradžių, bet visa tai – tik prielaidos. Mes vien prielaidomis pradėjome kalbėti. Pasakiau jums, kokia dokumentų priėmimo ir registravimo tvarka. Ikiteisminius tyrimus kuruoja, kontroliuoja ir jiems vadovauja prokuroras. Jis pradeda griežti pirmuoju smuiku. Sakykim, mes duodame pranešimą, prokuroras suteikia terminą…
– Pareiškimui patekus į prokuratūrą iš pradžių nėra aišku, ar bus nusikaltimo vada. Vidutiniškai per kiek dienų tai išsiaiškinama ir pradedamas ikiteisminis tyrimas?
– Koks prokuratūros daržas, nežinau, bet mūsų daržas toks: jeigu vadovas užrašo vizą, yra skirtos trys dienos.
Pasitaisė
„Nėra jokių dienų, mes vietoje esame nusistatę tokį kontrolės mechanizmą dėl to, kad neužlaikytų”, – nutraukė pavaldinį R.Bobinas.
– Prokuratūra 21 dieną gavo pareiškimą, o jau 23-iąją pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ar ne per greit?
N.Kurklietis:
– Trys dienos, kaip vidaus tvarka nustatyta. Mes negalime po dviejų savaičių pradėti, gautume pylos… Tačiau šiam tyrimui neskyrėme ypatingo dėmesio. Tai buvo įprastas tyrimas dėl dokumentų klastojimo. Mums civilinė teisė neįdomi, iš tikrųjų.
– Pasak senukų Kutavičių ir Tomo Kutavičiaus, tyrėja uždavė klausimų, kurie nelabai susiję su minėtu rašteliu: „Kodėl samdėte tokius brangius advokatus, kodėl iš Vilniaus, kodėl būtent šiuos, o ne kitus, už kiek parduodate žemę ir kiek sklypų norėjote parduoti?” Juk tai – ne apie raštelį.
Tuo metu į pokalbį įsiterpė VPK atstovė spaudai: „Man tyrėja guodėsi sėdėjusi net po darbo, turėjusi išklausyti visą (T.Kutavičiaus – aut.) gyvenimo istoriją, šeimos problemas, be to, jis pareikalavęs pietų pertraukos.”
Visų trijų pašnekovų teigimu, Kutavičiai kitomis temomis greičiausiai kalbėję savo noru, tyrėjai būdavę nepatogu nutraukti.
Apklausa nebuvo įrašoma, todėl esą „sunku pasakyti, ar tyrėja klausinėjo, ar jie patys pasakojo”. O kadangi, anot pašnekovų, pareiškime „buvo kažko daugiau”, gal ir reikėjo vieną kitą papildomą klausimą užduoti…
Pareigūnai tvirtino, kad tyrėja aptaria tyrimo versijas su prokuroru. „Tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, mes esame tik tie, kurie vykdo…” – tikino vienas pašnekovų. Paklaustas, ar reabilituos neva daugeliu nusikaltimų įtariamus Kutavičius, atsakė, kad „jie ir nebuvo įtariami”.
Išnagrinėta byla
Tuo metu Kutavičių šeima tvirtino ką kita: esą tyrėją domino ne vien tariamai suklastoto raštelio tema. Pasak T.Kutavičiaus, Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja I.Kaminskienė domėjosi teisme nagrinėjamos civilinės bylos detalėmis. (Pati tyrėja, kaip matyti iš ankstesnės LŽ publikacijos, tai neigė – aut.)
77 metų Vanda Kutavičiūtė, maestro Broniaus Kutavičiaus sesuo, LŽ papasakojo, kaip vyko sesers F.Poviliūnienės apklausa. 87-erių Felicija buvo du insultus išgyvenusi, mažai matanti pirmos grupės invalidė. Garbingo amžiaus močiutė pateko į ligoninę sutrikus širdies ritmui.
„Rugpjūčio pradžioje Felicija grįžo iš ligoninės, – prisiminė dešimčia metų jaunesnė sesuo V.Kutavičiūtė. – Džiaugėmės, kad pagaliau neblogai jaučiasi, ritmas sureguliuotas, vaikščioja, kalba… Kitą rytą iš Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato paskambino tyrėja ir pranešė atvažiuosianti apklausti. Prašiau, kad nevažiuotų, nes žmogus ką tik sugrįžo iš ligoninės, serga. Tyrėja pareiškė, jog daug neklausinės, tik sužinos, kas jai svarbu, ir išvažiuos.”
– Kiek truko apklausa? Ar Felicija iš karto prisipažino gavusi iš sūnėno pinigus ir pasirašiusi raštelį?
– Įėjusi į kambarį tyrėja iš karto paklausė, ar sūnėnas grąžino tiek ir tiek pinigų. Sesuo atsakė, kad gavo pinigus, tačiau tyrėja nesitraukė.
– Kiek laiko kalbino?
– Tai kad mes jaudinomės dėl Felicijos sveikatos ir į laikrodį nežiūrėjome. Atrodo, pusvalandį.
– Jei gerai supratau, svarbiausia pokalbio tema buvo žemė ir sklypai?
– Taip. Apklausai vis nesibaigiant Felicija ėmė jaudintis, nuėjusi atsinešė pirmą invalidumo grupę liudijantį dokumentą, pažymas apie ligą ir padėjo priešais tyrėją. Bet ši net nežiūrėjo. Kai mums skambino, jog atvažiuos apklausti, neminėjo, kad buvo susitarusi su gydytojais ir kad jie leido… Į sveikatos pažymas net nepažiūrėjo. Klausė, kiek sklypų pardavė, kiek gavo pinigų. Nesakau, jog tyrėja barėsi ar rėkė, bendravo ramiai, tačiau nesibaigianti apklausa ligotą seserį išvedė iš pusiausvyros. Ji ėmė verkti, blaškytis, pamatėme, kad trinka kalba, o tyrėja patarė nesinervinti ir klausinėjo toliau.
Pasak artimųjų, po pareigūnės vizito Felicija tapo nervinga, pikta, vis kalbėjo, esą dabar ji nebegaus socialinių paslaugų ar pensijos. Prabėgus kiek daugiau nei savaitei moteris staiga nugriuvo ir nebeatsikėlė. Nei kalbėjo, nei judėjo, tik iš akių buvo galima suprasti, ar šypsosi, ar žiūri rimtai. Rugsėjo pradžioje maestro B.Kutavičiaus sesuo mirė.
O tuo metu Panevėžio miesto apylinkės ir Panevėžio apygardos teismai jau buvo priėmę Kutavičių šeimai palankų sprendimą ir atmetę žemės pirkėjo skundą. Kas galėtų paneigti, kad kapstydamiesi po dviejų instancijų teismų išnagrinėtos bylos faktus tyrėjai neieškojo kompozitorių oponentams palankių detalių? Ir šiame kontekste įdomiai nuskambėjo V.Kutavičiūtės tvirtinimas, jog tyrėja jos paprašė atiduoti… asmeninę užrašų knygelę. Ar tai nebuvo dar vienas šiaudas pirkėjui (klientui?) ieškant papildomų įrodymų? Ar policijos tyrėja nenutverta svetimame darže? Kas atsakys į šį klausimą mieste, kuriame visi visus pažįsta?