Provincijoje gyvenantis šešiolikametis vaikinas vietoj pamokų pasirinko nelegalų darbą Airijoje
Vykstantieji svetur ieškoti geresnio gyvenimo jau seniai nieko nebestebina, tačiau vis dažniau tokį kelią renkasi ir nedideliuose miesteliuose ar kaimuose gyvenantys mokyklinio amžiaus jaunuoliai. Jų motyvai daugiau nei paprasti – kam trinti mokyklos suolą, jei ir be didelio mokslo gali užsidirbti automobiliui, pramogoms, rūkalams ir kitiems „malonumams”. Paradoksalu, bet mokyklas metę jaunuoliai niekur neregistruojami, o ir pati problema kol kas paliekama likimo valiai.
Prireikė automobilio
Mažo provincijos kaimelio gyventojas Justas (pavardės vaikinas nenorėjo skelbti, kad kas nors atpažinęs nepradėtų „ėsti”), sulaukęs šešiolikos metų, paliko mokyklą ir išvažiavo į Airiją. Kaip pasakojo vaikinukas, Lietuvoje jam paprasčiausiai nusibodo, o ir pinigų prireikė. Justas buvo įsitikinęs – užsienyje juos uždirbti lengva.
„Gyvenau palyginti neblogai, tačiau labai norėjau gero automobilio, norėjau turėti daug kitų daiktų, troškau būti nepriklausomas. Pinigai turėjo padėti įgyvendinti visas svajones”, – pasirinkimo priežastis vardijo vaikinas, mesdamas ant žemės pigiausių cigarečių nuorūką.
Idėja išvažiuoti paauglio galvoje sukosi jau seniai, tačiau vis neatsirasdavo tinkamos progos. Po ilgų įkalbinėjimų ir maldavimų galų gale tėvai išleido į užsienį, tikėdamiesi, jog grįžęs po metų sūnus baigs vidurinę mokyklą, vėliau įgys kokią nors profesiją.
Pajuto laisvės skonį
Atvykęs į nepažįstamą šalį Justas pirmiausia susidūrė su kalbos problema. Laimei, aplinkui sukiojosi daug emigravusių lietuvių, kurie ir padėjo susirasti nelegalų darbą.
„Dienas leisdavau prie konvejerio krabų lazdelių fabrikėlyje. Tikslas buvo tik vienas – kuo greičiau užsidirbti pinigų, tačiau man ne-
patiko žemas statusas bei nepagarba, kurią kasdien patirdavau. O ir pinigai iš dangaus nekrito – prie konvejerio kasdien tekdavo prastovėti po penkiolika valandų”, – ne itin malonia darbo užsienyje patirtimi dalijosi Justas.
Po septynių mėnesių jis grįžo į Lietuvą. „Pirmiausia pirkau automobilį. Senokas jis, bet galingas”, – didžiavosi teisės vairuoti neturintis vaikinas. Vėliau banko sąskaita greitai ištirpo įvairiems alkoholiniams gėrimams, grandinėlėms, pramogoms – po sunkaus darbo fabrike Justas jautėsi nusipelnęs pamaloninti save.
Į mokyklos suolą, kaip ir reikėjo tikėtis, Justas nebegrįžo: „Nenorėjau mokytis. Pajutau laisvės skonį, o mokykla būtų vėl mane įkalinusi.”
Metusieji mokyklas tarsi išnyksta
Susižavėję tokia „sėkme”, apie išvykimą į užsienį ėmė svajoti ir keli Justo draugai. Jie mato savo akimis – pinigų galima uždirbti ir nebaigus jokių mokslų.
Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Alvydas Puodžiukas sakė girdėjęs panašių kaip mūsų pašnekovo Justo istorijų. A.Puodžiukas svarstė, kad tokių atvejų neturėtų būti itin daug, nors pripažino – pasakyti tikslaus skaičiaus neįmanoma, mat nebaigusieji mokyklos niekur neregistruojami.
„Lietuvoje privaloma mokytis iki 16 m. Jei tokio amžiaus jaunuolis meta mokyklą, nesikreipia į Lietuvos darbo biržą, o išvažiuoja dirbti į užsienį – jis tarsi išnyksta. Svarstome, kaip kontroliuoti šį procesą. Vienas galimų būdų – miestų savivaldybės turėtų registruoti paliekančiuosius švietimo sistemą”, – sakė ministerijos sekretorius.