Po ministerijos stogu – interesų pelkė

„Aš nežinojau, kad Teisingumo ministerija yra tokia pelkė, – prisipažino teisingumo ministras Petras Baguška, prieš metus pradėjęs dirbti ministerijoje ir susidūręs su išvešėjusiais privačiais interesais. – Mes taisome gėdingą palikimą ir vieni einame prieš vėją.”

Teisingumo ministerija, ne vienus metus išvengusi skandalų, dabar atsidūrė pačiame jų sūkuryje. Aiškėja, kad ministerija buvo tapusi šilta prieglauda įvairiausio plauko vertelgoms, sugebantiems išspausti naudos net iš tualetinio popieriaus, jau nekalbant apie sklypą Vilniaus centre ar itin svarbią teisinę informaciją.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius Aleksas Česonis iš darbovietės namo tempė tualetinį popierių ir valymo priemones, naujesnę tarnybos buitinę įrangą sukeisdavo su jam asmeniškai priklausančia senesne bei kitaip smulkiai apgaudinėjo valstybę, taip sutaupydamas vieną kitą šimtą litų.

A.Česonis kol kas vienintelis iš ministerijai priklausančių įstaigų vadovų neteko posto. Gal todėl, kad per smulkiai grobė ir nesidalijo su įtakingais politikais? Kiti, kur kas stambesni rykliai tebesėdi savo vietose, nors ir paaiškėjo, kad dirbo ne valstybės, o privačių interesų labui. Jų ginti sukilo politikų ir teisininkų klanai.

Milijonais disponuojantis Registrų centro vadovas Kęstutis Sabaliauskas, lyg kunigaikštis valdantis kiekviename Lietuvos mieste esančius centro padalinius, nė neketina trauktis iš pareigų. O juk jis, gavęs Vyriausybės leidimą 4-6 aukštų Registrų centrų pastatui statyti, kuriam valstybė skyrė 8 mln. litų, taip tvarkė reikalus su privačia statybų bendrove, kad prestižinėje Vilniaus vietoje išaugo du 16 ir 28 aukštų pastatai vietoj vieno. Jų vertė gali siekti ir pusę milijardo litų. Valstybei šiame monstre priklauso tik tie pirmieji, nuolat dangoraižių šešėlyje skendintys keturi aukštai, o visa kita jau tapo pastatą stačiusios bendrovės „Vėtrūna” ir jos partnerės bendrovės „Nekilnojamojo turto gama” nuosavybė.

Nemokama tapo mokama

Teisinės informacijos centras (TIC), panašiai kaip ir Registrų centras, su privačiomis firmomis pasidalijo tuo, ką valstybė skyrė valstybinei įmonei. Tuo, kuo nemokamai turėjo naudotis visi šalies gyventojai – teisine informacija, įstatymų baze, teisine praktika. Visi teisės aktai turėjo būti kaupiami Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registre. Tačiau jame vis dar registruojami ne visi teisės aktai, o įregistruotieji netinkamai susisteminti, todėl registru naudotis nepatogu.

Paradoksas, bet valstybiniame registre skelbiami teisės aktų tekstai net nėra oficialūs. Dėl to dauguma žmonių naudojasi kitomis teisės aktų paieškos sistemomis. Valstybės kontrolės atliktas tyrimas parodė, kad šiuo TIC registru naudojasi tik 1 proc. žmonių, ieškančių teisinės informacijos.

Kitas, kur kas patogesnis interneto portalas „Infolex” sukurtas privačios bendrovės UAB „Leksinova”. Bendrovė jį sukūrė nemokamai naudodamasi TIC informacija, bet visiems kitiems vartotojams ji yra mokama. Norint užsiprenumeruoti teisinę informaciją metams, tenka pakloti porą tūkstančių litų. O be jos negali išsiversti ne tik teisininkai, bet ir valstybinių bei privačių įmonių darbuotojai.

Buvusiųjų ministrų šlovė

„Infolex” ne be pagrindo vadinamas pačiu išsamiausiu teisinės informacijos portalu. Ar gali būti kitaip, jeigu portalui lyg tyčia sudarytos itin palankios veiklos sąlygos? Atsitiktinumas ar ne, bet „Leksinovos” sukurtą produktą prižiūri dar neseniai Teisingumo ministerijos politiką formavę asmenys. Buvusieji Teisingumo ministrai Gintaras Balčiūnas ir Gintautas Bartkus dabar yra „Infolex” redkolegijos nariai, ir ši klesti. Ar ne todėl, kad privati bendrovė ne vienus metus naudojosi TIC palankumu?

TIC dėka UAB „Leksinova” valdo didžiulius, itin vertingus ir dėl asmens duomenų viešinimo draudimo eiliniam vartotojui neprieinamus informacijos srautus. Kadangi UAB „Leksinova” sukūrė ir prokuratūros informacinę sistemą, ši bendrovė valdo unikalią informaciją apie bylas nuo jų iškėlimo prokuratūrose iki nagrinėjimo rezultatų aukščiausiose instancijose.

Be ministrų, „Infolex” redkolegijoje dalyvauja ir kiti kadaise Teisingumo ministerijoje dirbę bei teisinės informacijos svarbą ir jos gavimo būdus perpratę teisininkai. Tai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius, 1996-1998 metais buvęs teisingumo ministro patarėju, antstolis Vytenis Stungurys, iki 2003 metų Teisingumo ministerijoje dirbęs Teisinių institucijų departamento direktoriaus pavaduotoju, Stasys Šedbaras, buvęs Teisingumo ministro pavaduotojas bei Vidaus reikalų ministras.

Valstybinė įmonė tiek įsijautė į privačios bendrovės interesus, kad dalijosi net kai kuriais darbuotojais. Laimonas Vaišvila, TIC dirbantis rinkodaros vadybininku, „Leksinovoje” užėmė komercijos direktoriaus pareigas.

Dvylika metų trypčiojimo

Šių metų gegužę valstybės kontrolė užbaigė TIC auditą, patvirtinusį tai, kas ir taip buvo žinoma. Per 12 veiklos metų centras nesukūrė teisės aktų nustatyta tvarka registro. TIC, naudodamas valstybei nuosavybės teise priklausančių teisės aktų duomenų bazę, prioritetą teikė ne valstybės deleguotoms viešosioms registro tvarkymo funkcijoms vykdyti, o privatiems komerciniams tikslams – siekti pelno iš komercinių LITLEX paslaugų, vykdomų kartu su privačia įmone „Leksinova”.

Auditoriai pareiškė, kad ši veikla prieštarauja viešojo juridinio asmens tikslams, bendriesiems valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principams ir neatitinka imperatyvių nacionalinių ir Europos Sąjungos teisės aktų. Kitaip sakant, valstybė išlaiko viešąją įstaigą, o ši daro savo versliuką.

Nepaisant to, nesukurtam registrui modernizuoti 2005 m. skirta 3,2 mln. litų finansinės paramos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, o bendra projekto vertė – 4,19 mln. litų.

Pusė pajamų – privačiam verslui

Per 10 metų TIC iš bendros su „Leksinova” veiklos gavo daugiau kaip 15 mln. litų pajamų. Pusė jų atiduota privačioms verslo struktūroms, kurios sugebėjo tapti valstybinės įmonės partneriais, nors tokia veikla nenumatyta TIC nuostatuose. Teisinės informacijos centras su šia įmone sudarytose sutartyse jai numatė išskirtines teises į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą – technologinį priėjimą prie LITLEX duomenų bazės.

Sutartyse su „Leksinova” TIC įsipareigojo nekurti jokių kitų produktų, panašių į „Litex”. Kaip tuomet galėjo būti realizuota tikroji įstaigos funkcija, jei ji privačiai bendrovei įsipareigojo nekurti to, ką jai pavedė sukurti valstybė?

Teisininku tapo ir vairuotojas

Atrodo, kad TIC vadovas Remigijus Mockevičius apskritai neskaičiavo pinigų. Įstaiga leidžia teisinę literatūrą, todėl sudaro autorines sutartis su žmonėmis, atliekančius tam tikrus kūrybinius darbus. Tačiau nebuvo nustatyta autorinių atlyginimų mokėjimo metodikos, sutarčių vykdymas nebuvo kontroliuojamas. TIC vadovas autorines sutartis sudarydavo net su savo įstaigos darbuotojais ir pats su savimi.

2006 metais 15 autorinių sutarčių sudaryta su TIC darbuotojais, o jų iš viso tik 22. Faktiškai autorinės sutartys buvo tapusios antruoju centro darbuotojų atlyginimu. Pagal autorines sutartis 2006 gruodį išmokėta dvigubai daugiau, nei išmokėta atlyginimų.

TIC buhalteriją tikrinę auditoriai nustatė, kad autoriniai atlyginimai buvo išmokami net techniniams centro darbuotojams. Štai vairuotojui už tai, kad parengė teisinės informacijos segtuvą „Muitinė”, išmokėta 2350 litų.

Širšių lizdas

Teisingumo ministrui P.Baguškai pradėjus tikrinti TIC veiklą bei įsitikinus, kad šios įstaigos veikloje yra daug trūkumų, prasidėjo išpuoliai prieš ministrą, pasipylė straipsniai žiniasklaidoje.

P.Baguška sužlugdė sistemą, kuri leido 12 metų valstybinėje įmonėje tvarkytis nepaisant įstatymų. Buvo pakeista TIC valdyba ir nuostatai. Centro veiklos permainos labiausiai ne prie širdies UAB „Lexnet” ir „Leksinova” šeimininkams bei akcininkams, kurie susiję su buvusių ministerijos vadovų advokatų kontora „Bartkus, Balčiūnas, Jurevičius”. Jie netenka iš valstybinės įmonės daugelį metų gautų didžiulių pajamų bei galimybės disponuoti valstybės nuosavybe – teisine informacija.

Ne tik šie teisininkai šildėsi Teisingumo ministerijos užuovėjoje. Antstolių, notarų, asesorių kvalifikacinių egzaminų ir atrankos komisijose dominavo Vilniaus universiteto teisės fakulteto dėstytojai ir daugelį metų šiose komisijose dirbę ministerijos tarnautojai. Rezultatas – komisijos dirbo formaliai, atrinktųjų kandidatūros buvo žinomos iš anksto. Kai kurie pretendentai dar prieš egzaminą žinojo, kokios bus užduotys.

Neseniai Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto dekanas V.Nekrošius viešai piktinosi, kad jo žmona Lina Nekrošienė turėjo pasitraukti iš ministerijos Personalo ir mokymo departamento vyriausiosios specialistės pareigų, nes P.Baguška ją įtarė proteguojant Teisės fakultetą. Neva neatlaikiusi įtampos L.Nekrošienė pasitraukė iš tarnybos. Šie įtarimai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų ir teisėjų mokymų liko neišsklaidyti.

Šiaip ar taip, šio universiteto Teisės fakulteto vadovų įtaka ministerijoje tikrai buvo didelė. Pakeitus ministerijoje vykstančių konkursų tvarką kai kurie VU dėstytojai neteko galimybės daryti įtaką notarų ir antstolių atrankos procesams, o tai itin skausminga ne tik moraliniu, bet ir finansiniu požiūriu. Liūdnas paradoksas: teisinė pagalba ir net teisėjų mokymas buvo virtę korupcijos širma.

Štai kodėl teisininkų klanas taip skausmingai reagavo į bandymus pakeisti TIC vadovą ir kitas P.Baguškos reformas siekiant pertvarkyti Teisingumo ministeriją.