„Negalia – išbandymas, o ne nuosprendis“

Iš tikrųjų miestui reikėtų trijų tokių įstaigų, kaip mūsiškė, nes mes priėmėme 57 žmones, turinčius judėjimo negalią ir psichikos sutrikimų, o dar 25 laukia eilės. Ir dar 37-is globotinius mūsų socialiniai darbuotojai lanko namuose“, – sakė neįgaliųjų dienos užimtumo centro „Klaipėdos lakštutė“ direktorė Danutė Daukantienė.

Įstaigos, kurios ugdytiniai užsiima devynetu veikų, tikslas yra integruoti į visuomenę turinčius protinę negalią žmones.

„Buvo čia toks projektas – „Nebijok iškritusio varžtelio“, tad įsitikinome, kad darbdaviai mūsų nelaukia išskėstomis rankomis. Tačiau džiaugiamės ir tuo, jog pora mūsų auklėtinių pavyko įdarbinti darbininkais po šiuo stogu. Tai yra dažniausiai darbdavė būnu aš pati, – sakė direktorė D. Daukantienė. Ji džiaugiasi savo darbininkais, taip gražiai nupjovusiais kieme žolę, sutvarkiusiais sporto aikštelę.

Dešimt jaunuolių užsiregistravo darbo biržoje, porai vaikinų jau pavyko įsidarbinti viename prekybos centrų.

Mūsų patalpos, pritaikytos devynetui skirtingų veikų, šiuo metu perpildytos. Ir skaudžiausia, kai ateina mama, kurios vaikas, sulaukęs 21-erių, nebegali likti jokioje mokymo įstaigoje ir nebeturi kur eiti. Lieka jį įkalinti tarp keturių sienų. O juk negalia neturi būti nuosprendis žmogui vegetuoti. Mūsų patirtis parodė, kad tie, kurie ją priima kaip išbandymą, sugeba gyventi įdomų gyvenimą, bendrauti ir jaustis reikalingi“, – sakė ji.

„Vyrų darbuotojų dėl kuklių atlyginimų nebeturime, tad ugdymo procese dalyvauja 21 socialinė darbuotoja. Penkios iš jų eina pas itin silpnos sveikatos klientus į namus. Stengiamės ir juos kartais suburti po vienu stogu, pasikviesti į ekskursijas, sporto renginius ir šventes. Nes žmogui reikia žmogaus, reikia kolektyvo“, – kalbėjo įstaigos vadovė.

Ji pridūrė, kad nors jos globojami jaunuoliai iš pietų miego kaip ir išaugo, poilsio kambarys praverstų tais atvejais, kai kurį ištinka ligos priepuolis, iki atvyks greitoji pagalba. Iki šiol įstaiga neturi mediko etato, nors jai būtinai reikėtų ir psiciatro, ir psichologo, ir bendrosios praktikos slaugytojos. Direktorė tikisi, kad nuo ši problema išsispęs jau 2008 metų pradžioje.

Muzikos terapija

Muzikos terapijos, šios nūnai universitetuose dėstomos bei psichoterapijos praktikoje naudojamos disciplinos, poveikiu galima įsitikinti užsukus į tam skirtą kabinetą. Šių gerų namų įnamius muzika ne tik relaksuoja, atpalaiduoja, bet tai yra ir būdas jiems suvokti savo neįsisąmonintas emocijas, išsivalyti nuo kankinančių ir nemalonių pojūčių. Jaunuoliams muzika padeda prisiminti malonius patyrimus ir tapti atviresniems, laisvesniems nuo ligos ar streso sukeltų įtampų.

„Klaipėdos lakštutės“ globotiniai daug koncertuoja, todėl turi tautinius drabužius, mikrofonus bei visą instrumentinę įrangą, tinkančią profesionaliai scenai.

„Remiami Klaipėdos miesto savivaldybės, nusipirkome pačių įvairiausių muzikos instrumentų, tinkamų bet kokį judėjimo sutrikimą ar proto negalią turinčiam žmogui: kanklių, skudučių, cimbolų. Turintis itin sunkią negalią, įstengia specialiu instrumentu mušti taktą“, – sakė specialistė.

Ji pripažino, jog muzikavimas padeda lavinti motoriką tų dabartinių 30 -40-mečių, kuriems sovietmečiu vaikystėje trūko specialiųjų darželių ir pedagogų. Tad jie šiandie padeda pasivyti prarastą laiką.

Informacijos centras

Informatikos kabinete dirbantys jaunuoliai pasigyrė, jog įstaiga turi ir savo internetinę svetainę, kurioje yra „Klaipėdos lakštučių“ veiklos ir darbelių metraštis, gausiai iliustruotas fotografijomis. Atspindėti ugdytinių ekologiniai žygiai, Smiltynės miško bei paplūdimių tvarkymo darbai, susitikimai su bičiuliais bei žymiais žmonėmis.

„Kompiuteriai – jėga!“ – sakė jauni vyrai, kai kurie išmokę kompiuteriu sklandžiau reikšti savo mintis, susiradę bendraminčių, su kuriais dabar susirašinėja. Dėl skirtingų negalių ir žmonių gebėjimai dirbti kompiuteriu gerokai skiriasi: vieni jaunuoliai sugeba piešti, rinkti tekstus, antri – tik žaisti, o tretiems jis tėra „televizorius“.

Tai, kas labai asmeniška

Buities kabinete verda tikras gyvenimas, atliekamos procedūros, apie kurias sveiki žmonės net nekalba, tačiau be kurių neišsiverstum. Čia lavinami asmens higienos ir namų tvarkymo įgūdžiai. Ugdytiniai išmoksta naudotis lyginimo lenta ir skalbimo mašina, nors kai kurie jų atvyksta, nemokėdami pačių paprasčiausių dalykų: nusiprausti, susišukuoti. Tarkim, dvidešimt penkerių metų jaunuolis nemokėjo užsirišti batraiščių. Ir to mokėsi pusę metų. „Kartais dėl tinginystės ir visiškos dvasios bei veiklos stagnacijos kalta mylinčių mamyčių supergloba. Jos linkusios užbėgti savo vaikui už akių ir paskuba atlikti už juos kuo daugiau darbelių. O pas mus mokoma savarankiškumo, ir kolektyvo pavyzdys daro savo“, – sakė auklėtoja
O paskui jau ir tėveliams smagu, kai „suaugęs vaikas“ ir namuose valo dulkes, švarinasi. Beje, neįgalų žmogų ištikus priepuoliui ar paaštrėjus ligos simptomatikai, jis vėl praranda išmoktus buities įgūdžius.

Auklėtoja didžiuojasi, kad šiemet su globotiniais nuvykus pasisvečiuoti Lenkijon į panašios paskirties įstaigą, kaimynai buvo maloniai nustebinti mūsų merginų gebėjimo kruopščiai prisižiūrėti ir atrodyti patraukliai.

Kai menas iš tiesų tarnauja liaudžiai

Praėjusią savaitę įstaigos ugdytinių darbus miestelėnai galėjo pamatyti Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje; šių kūryba, beje, sulaukė ir palankiausio meno žinovų įvertinimo.

Dailės terapijos vadovė Zina Doveikienė pasakojo: „Šiuo metu kuriame dirbinius iš druskos tešlos: žibutes ir žirgelius. Aš domiuosi įvairiausiomis rankdarbių metodikomis, ir jeigu žmogus nevaldo rankų, jis teptuką išmoksta laikyti burna. Kuriantys žmonės gali išreikšti savo meninius gebėjimus, mintis ir jausmus. Ir jie prisitaiko. Piname iš šiaudelių, kuriame koliažus iš įvairių medžiagų. Cerebriniu paralyžiumi sergantis vaikinukas jau aštuonerius metus iš popieriaus karpo nuostabius paveikslus. Daug turime grupinių darbų: vieni jaunuoliai barsto žirnius, kiti juos klijuoja, dažo, komponuoja – ir štai išėjo laivas. Meno terapija iš tiesų pakelia neįgalaus žmogaus savivertę, suteikia jam labai daug džiaugsmo, įprasmina dienas. Kartais pagalvoju, kad aš tokių darbų net nesukurčiau, nes mano vaikai gyvena savitame vidiniame vizijų pasaulyje. Aš didžiuojuosi, kad mūsų ugdytiniai sėkmingai dalyvauja respublikiniuose žmonių su negalia kūrybiniuose projektuose, parodose“, – sakė mokytoja Zina.
„Kai kurie mokiniai ir grįžę namo nepaliauja kurti, ir artimieji tai skatina, pastebėję teigiamų jo elgsenos pokyčių ir su nuostaba tai, jog žmogus išties turi talentą. Štai šis vaikinas pas mus atvyko iš pensiono, kur nesikėlė iš patalo. Jis nekalba ir šiandien, tačiau atrado meno raišką – universalią kalbą, suprantamą visiems. Pasirodė, kad šis jaunuolis yra dailininkas. Pas mus jis atvyksta iš „Savarankiško gyvenimo namų“, kurių darbuotojai jį „atrado“, pasodino į ratukus, gali sakyti, prikėlė visiškai naujai, visavertiškesnei būčiai. Vaikinas net šoka mūsų diskotekose ir stebina savo kūrinija. Iš tų gyvenimo namų pas mus dienas leidžia visas būrys pilnametystės sulaukusių našlaičių“, – sakė direktorė.

Fabrikėlis

„Su didele meile siuvam pagalvėles. Įvairių medžiagų, pavidalo. Tie vaikinai ir merginos, kurie negali išmokti padaryti viską, ką aš darau, plėšo ar karpo kamšalą pagalvėms“, – sakė Raigardas, baigdamas kruopščiai siūti „aitvarą“. Namuose, sakė, kol kas neturįs siuvamosios mašinos, tad nesitraukia nuo jos, būdamas dienos centre. Raigardo Kiaulės metams pasiūtą pagalvėlę gavome dovanų, ir pastebėjome, kad globotiniai labai mėgsta keistis savo rankų darbeliais vieni su kitais, dovanoti svečiams. Arba dalyvauja mugėse ir atrodo ne prasčiau nei tautodailininkai. Beje, Raigardas nešioja kaselę ne todėl, kad pabrėžtų menišką prigimtį, bet todėl, kad panašią pina jo tekvondo treneris.

Duona su česnaku kvepėjo valgykla, kurioje ugdytiniai ruošia pusryčius patys, o pietūs atvežami. Darius ir Rokas vardijo, ką išmoko gaminti: „Išmokome skanią sočią sriubą virti, pasidaryti visokių salotų, ar greitosiomis – sumuštinį. Tą ir aną. Juk žinote, vyrai – geriausi virėjai“, – juokavo vaikinai, kurie ir stalą serviruoti išmoko kone profesionaliai.

Medžio dirbtuvėse triūsė šių namų stipriausieji vyrai. Jie staklėmis šlifavo duonines, virtuvines lentas ir mažesnius rakandus. Bronius pasigyrė čia išmokęs staliaus ir dailidės amato pradmenų ir pridūrė, jog jam užtenka energijos po darbų dar ir patarnauti bažnyčioje.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.