Politinio sezono pradžia drungna, net mieguista, nors tarytum nestigo svarbių įvykių. Tarkim, ilgai lauktos socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos skyrybos, civilizuotos, be vaidų ir drabstymosi purvais.
Galima tikėtis, jog šis žingsnis, nors ir Andriaus Kubiliaus žengtas nenoromis, padės Tėvynės sąjungai atgauti tapatumą, sustiprins ją.
Tačiau viena aišku: praradusi konservatorių paramą Gedimino Kirkilo Vyriausybė nėmaž nesusilpnėjo. Nors ir mažumos Vyriausybė, ji neturi ko bijoti – nei Seimo, nei opozicijos. Atvirkščiai, vien premjero užuomina apie pirmalaikius rinkimus mirtinai išgąsdino Seimą.
Daugiausia, ką gali opozicija, tai pakutenti G.Kirkilo Vyriausybę ir jos ministrus. Tik kutuliu galima pavadinti žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei konservatorių surengtą interpeliaciją, kurios niekas net nepastebėjo.
Todėl G.Kirkilas, nekreipdamas dėmesio į opozicijos skundus ir visuomenės kritiką, principiniais klausimais nenusileidžia nė per nago juodymą – ar tai būtų jo garsiausias visoje Europos Sąjungoje patarėjas, ar Valstybės saugumo departamento vadovo pavaduotojai. Nespėjome nė apsidairyti, kai svarbiausiuose valstybės postuose įsitvirtino G.Kirkilo žmonės. Iš čia premjero olimpinė ramybė ir stuburo tvirtumas.
Taip yra dabar, tačiau ar taip bus rytoj – rinkimai vis dėlto įvyks. Ir visiškai neaišku, kaip iki jų premjerui su ne itin stipriu finansų ministru pavyks tramdyti įsibėgėjančią infliaciją, kuri skaudžiausiai palies silpniausius ir neturtingiausius. Taip pat ir mūsų mokytojus, kuriems iš pieno plaukusi premjero favoritė ministrė Roma Žakaitienė užmiršo pakelti algas. Trumpa politikų ir Vyriausybės atmintimi jau skundžiasi ir bibliotekininkai, ir studentai, ir pensininkai.
Ir jau po metų per rinkimus derės atsakyti, kam atstovauja šitas premjeras, šita Vyriausybė ir šita partija? Ar visuomenei, ar interesų grupei, o gal tik vienai bendrovei? Paprasti, tačiau skaudūs klausimai. Ir ne tik Lietuvoje.
Nobelio premijos laureatas Giunteris Grassas minint Vokietijos reicho besąlygiškos kapituliacijos 60-metį „The New York Times” specialiai užsakytame straipsnyje klausė: „Ar mūsų parlamentinė demokratija vis dar pakankamai suvereni, kad garantuotų veiksmų laisvę, kad galėtų spręsti XXI amžiaus problemas?”
„Manau, kad mūsų laisvai išrinkti parlamento nariai nebegali laisvai nuspręsti, – teigia Nobelio premijos laureatas apie demokratišką Vokietijos valstybę, vieną iš Europos Sąjungos senbuvių. – Dėl to priimdamas sprendimus parlamentas nebėra suverenus. Jį valdo bankai ir multinacionalinės korporacijos, kurios nepasiduoda jokiai demokratinei kontrolei. Būtinas troškimas apsaugoti parlamentą nuo lobistų spaudimo. Bet ar mūsų parlamentarai tebėra pakankamai laisvi, kad priimtų sprendimus, kurie įvestų radikalią parlamento demokratinę kontrolę? O gal mūsų laisvė tėra ne daugiau negu biržos pelnas?”
Lietuva neturi Nobelio premijos laureato, kuris keltų tokius esminius politinės sistemos ir politinės laisvės klausimus. Tačiau turi tokias pat partijas, veikiau panėši į spaudimo grupes.
Ar leis G.Kirkilas tokia spaudimo grupe paversti vieną solidžiausių ir stipriausių Lietuvos partijų?
O tokia Socialdemokratų partija neišvengiamai virs, jeigu jos lyderis ir toliau neįstengs atsiplėšti nuo „dujotekanų”.
Tai G.Kirkilo ir Socialdemokratų partijos politinei ateičiai kelia kur kas didesnį pavojų, nei trumpas flirtas su Tėvynės sąjunga. Ar suras jėgų G.Kirkilas nutraukti nelygiavertę, net žeminančią politikos ir pinigų santuoką, kai verslas atleidžia ir skiria kainų komisijos pirmininkus, net sustabdo, pasikinkęs Vilniaus apylinkės 2-ąjį teismą, Seimo priimtą Gamtinių dujų įstatymą. Ir niekas tuo nesistebi – gal tikrai mūsų atgauta laisvė, perfrazuojant G.Grassą, tėra viso labo „Gazprom” tarpininkų pelnas?
Ar išdrįs G.Kirkilas jiems pasakyti „ne” – štai tikrasis Vyriausybės ir Socialdemokratų partijos vedlio politinio charakterio ir nugarkaulio tvirtumo išbandymas.