Ne. Kalbėsime ne apie Kiniją. Gaminti garsių firmų prekių ženklais padabintos pigios pramoninės produkcijos Lietuva neišmoko. Talentai čia kitokie. Tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigojo Lietuvą rūpintis nebe prigimtinėmis žmogaus teisėmis, o užgaidomis keisti prigimtį, sukėlė net politikų pasipiktinimą, nors tai ir keista. Juk pakaitalai ir surogatai jau kuris laikas dominuoja politinių vertybių ir kriterijų srityje.
Pavyzdžiui, garbės ir orumo branginimą seniai pakeitė teigiamo įvaizdžio siekis, kuris sėkmingai išstūmė ir efektyvumo bei atsakomybės reikalavimą vertinant politikų ir asmenų veiksmus.
Nei garbė, nei orumas po viso to, kas žinoma ir parašyta, šiandien neleistų premjero patarėjui toliau ramiai sau patarinėti, o pačiam ministrui pirmininkui toliau organizuoti įvairiausias konsultacijas dalyvaujant anai personai. Nei iš šio, nei iš to puolusi jai advokatauti Užsienio reikalų ministerija irgi nepareikalavo ko nors paneigti kaip melo, nesakė, kad kas nors asmeniškai įžeistas (kad įsižeistum, reikia būtent turėti to orumo). Bėda įvardyta filosofiškai: „diskredituojama politika”. Ką gi, bylą dėl tokios niekšybės galėtų nagrinėti nebent teismu vis dar vadinamas šamanų devynetas. Galimas daiktas, kad taip ir nutiks, nes pastarasis tik pats sprendžia, ką jam kerėti.
Jei garbę ir orumą būtų turėjęs ar panoręs ginti Arvydas Pocius, tikriausiai būtume sulaukę greito atsistatydinimo ir ieškinių teismams. Bet kur ten. Įvaizdžio gerinimo ir palaikymo „specai” juk patars kitaip: kuo daugiau ir įžūliau meluoti, kaltinti kitus arba papūtus žandukus ir lūpytes „įsižeidusiai” tylėti, kol visiems nusibos. Kaip, pavyzdžiui, dabar daro Finansų ministerijos vadovybė, kuriai „ne lygis” papasakoti ir paaiškinti visuomenei, ką reiškia dabar Mokesčių inspekcijoje vykdoma kadrų politika. Pastaroji irgi panaši į savotišką socialinės rūpybos ir rūpinimosi „jaunais specialistais” pakaitalą, kai EBSW parankiniams padedama integruotis į visuomenę (ir valstybės tarnybą), o surogatinio „Romerio” (ne Riomerio, kaip turėtų būti) „universiteto” absolventai, kuriems ir viešasis administravimas yra mokslas, iškart aprūpinami karjera.
Opozicija būtų galėjusi tokių atsakymų pareikalauti, jei nebūtų pernelyg užsiėmusi to paties įvaizdžio reikalais. Mat reikėjo nutarti, kaip čia gudriau išsprendus „viešųjų ryšių problemą” formalų dabartinės Vyriausybės rėmimą pakeičiant draugišku ir neoficialiu.
Prasidedantis naujas politikos sezonas, tiesa, žadėjo vieną prošvaistę. Šalyje, kur atsakomybės paprastai reikalaujama tik už šuniuką bagažinėje ir pasivažinėjimą prie ežero valdiška mašina, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) prižadėjo pasirūpinti, kad už kelių dešimčių patyrusių darbuotojų išstūmimą ir šalies žvalgybos trijų svarbiausių operatyvinių padalinių sugriovimą kas nors kaip nors vis dėlto atsakytų. Deja, po Povilo Malakausko draugiško pašnekesio su parlamentarais paaiškėjo, kad svarbesnė yra vienos pakaitinės „sprendyklos” nuomonė. Pastaroji galbūt, kaip skelbta praėjusią savaitę žiniasklaidoje, reziduoja sostinės Kalvarijų gatvėje, puikiai įrengtos pirties, priklausančios premjero žentui, pastate. Nereikėjo P.Malakauskui važinėti į Varėnos rajoną: jei nemeluoja minėtos publikacijos autorius, žento pirtyje prieš paskyrimą saugumo vadas ir buvo instruktuotas, jog reiktų „primiršti skandalą”.
Seimo narių džiūgavimai, kad pašnekėta „konstruktyviai”, reiškia džiaugsmą, kad „Pociaus poste” (gal verta pareigybę taip ir pervardyti) atsidūrė ne toks beviltiškas klounas. O tai mažiau erzins žmones ir bus galima džiaugtis geru pasirinkimu. Taip pirtyje tikriausiai ir buvo planuota. Aiškus blefas dėl ketinimo performuoti tarnybą iš naujo, kurį išsakė ankstesnis A.Pociaus apologetas Alvydas Sadeckas, yra irgi puikus rimtos iniciatyvos pakaitalas. Juk net ir tuo atveju, jei tokiai – vienintelei logiškai – iniciatyvai būtų pritarta, tai darytų tie patys. Iš demokratines institucijas pakeitusios „sprendyklos”.