Istorijoje, ko gero, sunku rasti mįslingesnę heroję nei Žana d’Ark. Viskas čia paslaptis ir mistifikacija, retkarčiais panaši net į aiškią falsifikaciją. Pradedant vardu, kuriuo gyvenime niekas jos nevadino, baigiant mirtimi ant laužo, dėl ko ir rimti mokslininkai nesutaria. Yra netgi prieštaravimų dėl Žanos lyties. Neabejotina tik tai, kad Žana Mergelė egzistavo iš tikrųjų.
„Prancūzijai daugiau nei kuriai kitai šaliai būdinga savybė personifikuoti nacionalinę ar valstybinę dvasią. Tam ne visada reikalingas karalius. Taip, pavyzdžiui, Žana d’Ark pateikiama kaip įsikūnijusi tautos dvasia”, – rašė šveicarų istorikas ir kultūros teoretikas Jakobas Burkhardas.
Geras spektaklis?
Paprastos piemenaitės iš Domremi kaimo, kaip teigia oficiali istorija, gyvenimo įvykiai klostėsi Šimtamečio karo fone. Kai Prancūzija pateko į Anglijos rankas, „kaimo seniūno duktė” pasirodė tam, kad išgelbėtų savo tautą ir monarchą. Ji atkovojo Orleaną ir vėliau dar ne kartą sumušė anglų pulkus. Vis dėlto drąsuolė patenka į nelaisvę ir 1431 m. nuteisiama kaip eretikė, ragana, veikianti pagal velnio mokymus, mirti ant laužo. Tik 1920 m. bažnyčia nusprendė nacionalinę Prancūzijos didvyrę priskirti prie šventųjų gretų.
Analizuojant istorinius šaltinius esama neaiškumų dėl Žanos mirties datos. Vieni mano, kad tai kovo 30-oji, kiti – birželio 14 ar liepos 6 d., anglų kronikininkai, rašę XV a. pabaigoje, mano, kad Žana buvo sudeginta 1432 m. vasarį.
Ne mažiau nuomonių ir dėl mirties bausmės būdo. Kai kurie tvirtina, kad jai pirmiausia nukirsta galva, o vėliau kūnas sudegintas. Istoriniuose dokumentuose yra išlikę ir tikslios Žanos mirties bausmės aplinkybės – ji buvo vedama gobtuvo pridengtu veidu, nors paprastai pasmerktieji eidavo apnuoginta galva. Yra tokia hipotezė, kad didvyrė buvo pakeista kita kaline – anglų archyvuose aptikta dokumentų, pagal kuriuos, praėjus devyneriems metams po tariamo Žanos sudeginimo, ji gaudavo valstybinę pensiją.
Manyta ir, kad Orleano mergelė pabėgo iš kalėjimo slaptu požeminiu išėjimu. Rasta duomenų, kurių tikrumas nekelia abejonių, įrodančių, jog Žanos brolis gerokai po jos tariamos mirties tarpininkavo sesers ir karaliaus bendravimui.
Taigi, manoma, kad Orleano mergelės mirtis – puikiai suvaidintas spektaklis. Gerai žinoma, kad daugelis prancūzų nepatikėjo jos sudeginimu.
Kaip vadino Žaną d’Ark?
Žanos teismo proceso metu ji niekur nemini savo pavardės bei ilgą laiką nenorėjo įvardyti savo tėvų. Tik po daugiau nei mėnesio mergina pareiškė, kad jos tėvas – Žakas d’Ark, o motina Izabela Rome. Savo teisėjams ji sakė: „Mane vadina Žana Skaisčiąja.” Ir pridėjo, kad vaikystėje ją vadindavo Žaneta. Pranešusi savo tėvų vardus, ji lyg ir davė suprasti, kad nesirengia savęs įvardyti d’Ark. Nė viename iš dokumentų iki merginos reabilitacijos jos nevadinama Žana d’Ark, bet visur Žana Skaisčioji arba Žana Mergelė.
Kai kurie istorikai bandė įvariai skaityti jos pavardę: „Dar” arba „Dei”. Iš dalies čia kaltas neaiškus viduramžių perrašinėtojų greitraštis. Pati Žana tardavo „Tark” vietoje „d’Ark”, kadangi turėjo ryškų vokišką akcentą. Beje, kas buvo tikrieji jos tėvai, taip pat ginčytinas klausimas.
Karališkos privilegijos
Karaliaus Artūro padėjėjo pasakų burtininko Merlino senovinė pranašystė skelbė: „Vienos moters pražudyta karalystė gali būti išgelbėta kitos.” Panašias pranašystes priskirdavo ir kitiems ne tik legendiniams, bet ir istoriniams personažams. Visų jų esmė buva tai, kad ateis Mergelė, kuri išgelbės Orleaną, ir karalystė vėl grįš į tikrojo monarcho rankas.
Pati Žana prsipažįsta, jog „ne kartą” apstulbino priešus savo kardu. Be jo, kovose Orleano mergelė naudodavo ir kirvį, specialiai jai pagamintą su išgraviruota raide „J”. Tai pirmoji jos vardo – Jeanne – raidė, kuri dar ir vainuokuota karūna. Žanai netgi buvo suteikta teisė turėti savo vėliavą. Nėra žinoma, kokios buvo jos spalvos – tai dar viena Mergelės mįslė. Burgundų metraštininkas praneša, kad visoje karališkojoje armijoje „iš prancūzų senjorų tik viena Žana turi teisę išskleisti vėliavą”. Ji nešiojo „auksinius pentinus”, kokius galėjo turėti tik įšventinti riteriai. Be to, Karlas VII suteikė Žanai privilegiją, kokią turėjo tik karalius – pasigailėjimo teisę. Per visą Prancūzijos istoriją (išskyrus karaliaujančius asmenis) ji suteikta tik vienintelei Žanai d’Ark.
Berniukas ar hermafroditas?
Žvelgdami į kampuotą Žanos figūrą ir berniukiškas manieras, kai kurie manė, kad tai ne mergina. Kad būtų patikrinti gandai, net dukart atliktos medicininės apžiūros. Žana pasirodė esanti moteris, kenčianti dėl lytinio organo deformacijos, ir dėl to jai buvo neįmanomi lytiniai santykiai. Mergina nepatirdavo menstruacijų – tai pranešta Orleano mergelės reabilitacijos proceso metu.
Vienas iš artimiausių Žanos bendražygių Žilis de Re, kurį vėliau pakorė ir sudegino dėl kaltinimų burtininkavimu, lytiniais nukrypimais ir vaikų žudymu, tapo jos asmens sargybiniu ir mokiniu. Jis įsimylėjo Žaną iš pirmo žvilgsnio. Vyriškį sužavėjo dvilytė būtybė, primenanti, kaip dabar sakoma, „uniseksą”.
1,58 metro ūgio Žana neatrodė labai vyriškai ar bjauriai. Jos ginklanešys Žanas d’Olonas teisinamajame procese pareiškė, kad Mergelė buvo gražuolė ir turėjo vyriškiams patrauklią krūtinę. Vis dėlto tais laikais buvo labiau vertinamos apkūnokos gražuolės ilgais plaukais. Žana su savo trumpu „ežiuku”, kad netrukdytų nešioti šalmo, ir liesa figūrėle ne visai atitiko grožio etaloną. Ji nekurstė rūsčių karių troškimų, kai miegodavo tarp jų arba prausdamasi apnuogindavo krūtis. Be to, keletas susigundžiusių ją suvilioti riterių sulaukė iš jos gerų smūgių.
Savo kareivius, kurie mūšio išvakarėse patraukdavo pas laisvo elgesio mergužėles, ji gerokai bausdavo – vaikydavosi po visą stovyklą sėdėdama ant žirgo bei mojuodama ir net sužeisdama garsiuoju savo kardu, paveldėtu, kaip teigiama kai kurių istorikų, iš tikrojo tėvo Lui Orleaniečio.