Lietaus „Plartforma”

Kiaulystės dėsnis suveikė. Visą praeitą savaitę buvo geras oras, o šeštadienį – prapliupo lietus. Būtent tą dieną, kai Kruizinių laivų terminale vyko trečias tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma”.

Ir šiaip jau ne masinei publikai skirtas renginys klaipėdietiškai rudenišku oru sulaukė vos kelių dešimčių žiūrovų. Gaila festivalio organizatorių, šiemet parengusių išties įdomią šiuolaikinio šokio, teatro, muzikos ir vizualinių menų programą.

Tiesa, paskutinėmis dienomis dėl atlikėjų kaltės iš festivalio buvo išbraukti keli intriguojantys projektai – Loros Juodkaitės šokio spektaklis „Salamandros sapnas” ir grupės „Kontrabanda” koncertas. Renginio dieną, gailėdami lietaus merkiamų žiūrovų, organizatoriai nerodė Gabrielės Labanauskaitės audiovizualinės poezijos projekto „Tarp…”, tačiau ir be šių renginių entuziastingai festivalio publikai kokybiško meno pakako.

Pirmą kartą festivalyje klaipėdiečiai pamatė turintys pradedančių, tačiau tikrai įdomių ir neabejotinai perspektyvių šiuolaikinio šokio kūrėjų. A. Šeiko, R. Butkutės, A. Venskienės, D. Palubinskaitės choreografinės minikompozicijos ir spektakliai buvo atliekami scenoje, aikštėje ant didelių kėdžių, specialiame vandens baseine, intrigavo originalumu, žadino emocijas, stebino kūno plastikos, kostiumo ir erdvės žaidimu.

Santūraus publikos dėmesio sulaukė ir jaunųjų choreografų iš Kaliningrado šokio projektai, J. Daineko šokio ir videomeno sintezė.

Nedaug kas matė naujausią Beno Šarkos spektaklį „Kas lieka, kai nieko nelieka”. Festivalyje šis vaidinimas buvo rodomas tik antrą kartą. Benas neabejotinai turi savo ištikimų gerbėjų ratą, kurie žavisi metaforišku jo žaidimu su daiktais, su ugnimi ir vandeniu, supranta jo humorą, sarkazmą ir ironiją. Tačiau festivalio vinimi šį kartą tapo Aido Giniočio teatro laboratorijos „Atviras ratas” premjera – Justo Tertelio monospektaklis „PRA vienos dalies vieno aktoriaus prasidėjimas”.

Juokingas ir graudus tekstas apie tai kaip, kada ir kodėl tampama aktoriumi ir charizmatiškas aktorius J. Tertelis privertė žiūrovus ne tik leipti juokais, tačiau ir įsitraukti į teatrinį vyksmą. Monospektaklis virto kone dialogu tarp publikos ir aktoriaus, nors to nebuvo sąmoningai siekiama taip, kaip viešnios iš Izraelio Liat Magnezy šokio spektaklyje su žiūrovais „Objektas – meilė”. Tai, ko gero, vienas didžiausių šio keisto festivalio laimėjimų.

Džiugu, kad festivalis tapo akstinu sugrąžinti klaipėdiečius menininkus iš svetur. Suomijoje studijuojanti ir savo grupę „Virsmas” subūrusi džiazo vokalistė I. Dirgėlaitė kantriausiems „Plartformos” žiūrovams atliko folkdžiazo programą lietuvių liaudies dainų motyvais.