Ką kalbėti su rašytoju, kuris paskambinęs prisistato: „Čia dėdė Sigitas. Man – 50. Ar dar myli mane?”
Nekenčiu proginių interviu. Pamanyk tik įvykis – sulaukei 50! Na ir kas, tapai protingesnis? Bet to jau klausiau prieš porą savaičių kito jubiliato…Tau pačiam šis jubiliejus įvykis?
Proginis interviu, Jurga, yra gerai, nes pačiam primena, jog dar gyvas. Tai yra daug – tą atsiminti. Gyvenam juk kiekvieną dieną, kol gyvenam, o ar prisimenam, kad, velniai rautų, gyvenam? Ir protingesniais su metais netampam, tik, manyčiau, ramesniais, labiau į kitus įsiklausančiais arba nuo kitų atsiribojančiais. Ir man tai nėra įvykis, tik keista, kaip mano kūnas atlaikė ir toliau vis dar laiko tokį gyvenimą.
Beje, aš visada stengiausi pabėgti iš savo gimtadienio, nes gimiau tryliktą dieną ir penktadienį. Nesu itin prietaringas, bet toks derinys man niekada nepatiko. Šiais metais, deja, nepavyko pabėgti… Be to, rugsėjis man visada asocijuojasi su mokykla, mokymusi ir mokymu, o tai – amžinas košmaras.
Na taip, žinau, galėjai jubiliejaus ir nesulaukti… Tuomet Rašytojų sąjunga būtų organizavusi graudulingą prisiminimų vakarėlį, liaupsintų tavo genialią kūrybą. Dabar gi paskambina R. Černiauskas ir praneša, kad per savo gimtadienį pristatysi šiais metais išleistas knygas. Gal kokias aštuonias. Ir aš atsakau, kad man tai kvepia grafomanija. Kas Tau pasidarė? Užvaldė azartas leisti knygas? Kam jos reikalingos? Juk lietuvių tauta neskaito knygų. O jei ir skaito – tai tik psichologinę ir parapsichologinę literatūrą arba P. Coelho’85
Tu painioji du dalykus: knygų rašymą ir jų leidimą. Iš tų aštuonių, kaip sakei, knygų tik viena („Re/konstrukcija”) parašyta prieš pusantrų metų. Kitos dūlėjo stalčiuje dešimtmečius. Ir mano stalčius jos užkniso, nes trukdė parašyti ką nors naujo, realizuoti naujas idėjas, kurios, beje, irgi senos.
Ir man nusispjauti, kad Tau tas kiekis kvepia grafomanija, aš rašau tą, ką noriu, ir visų pirma sau. Dėl to ir tiražai jų nuo 100 iki 300 egzempliorių. Man neįdomu, ar jas kas nors skaito.
Atsiuntei man keletą interviu, kad neklausčiau to, ko kiti klausė, kad neužduočiau kvailų ir banalių klausimų.
Aš galiu korektiškai atsakyti ir į kvailus bei banalius klausimus, Tik mano atsakymų korektiškumas priklauso nuo to, kiek aš tą klausinėjantį žmogų gerbiu. Šūdą sumalti kožnam atsitinka, ir nebūtinai žmogų į tą marmalą nosimi trinti’85
Kažkada vienas senas rezistentas man yra pasakęs, jog buvo laikas, kada jis galvojo, jog Stalinas nei šika, nei meža. Man patinka, Jurga, Tavo klausimai, nes juose nėra jokios ikonografijos, adoracijos ir visų kitų kliedesių. Tu kalbi su manim kaip su senu pažįstamu, kurio knygas skaitai savo dukrai. Beje, turi gerą skonį’85
Kažkada mane mokei, kad žurnalistas turėtų klausti kvailų dalykų. Pavyzdžiui, kodėl aktorius taip rėkia ir šokinėja scenoje. Ar prisimeni? Dabar man labai patinka kvaili klausimai. Smagu stebėti, kaip jie trikdo pokalbininką, kaip jis stengiasi atsakyti protingai ir atsiskleidžia toks, koks yra.
Aš, aišku, neprisimenu, ko ir kaip Tave mokiau. Mano pedagoginio darbo stažas yra apie dvidešimt metų. Per tiek laiko ko tik neprisidirbi’85 Net kartais ir pamokai. Ir pats išmoksti.
Šiandien galėčiau universitete dėstyti japonų kalbą. Nesvarbu, kad japoniškai nė žodžio nežinau, aš jau moku žaisti pedagoginį procesą. Tik tiek, kad jis velniškai neįdomus.
Kad Tu išmokai durnelius išdūrinėti kvailais klausimais, sveikinu. Kitaip žiniasklaida iš viso būtų niekam verta, nes kartais laikraščius ir protingi žmonės skaito.
Iš tikrųjų man nerūpi, kokią įtaką tau padarė šeima, mokykla, filologijos ir muzikos studijos. Tai buvo taip seniai, o žmogus keičiasi kiekvieną dieną.
Man irgi iš tikrųjų nerūpi, nes visas buvęs patyrimas kasdien tampa savastimi. Ar Tu galvoji, kaip kvėpuoji?
Numanau, kad laikraščio skaitytojams rūpi, kaip, su kuo, iš ko Tu gyveni? Koks Tu žmogus esi?
Kaip? – Kaip noriu. Su kuo? – Tik mano reikalas. Iš ko? – Nežinau, bet ir iš pensijos. Aš esu, kaip senais laikais sakytų, antros grupės invalidas. Beveik visom prasmėm. Itin valstybės socialiai remtinas.
Beje, šitai valstybei (Klaipėdos savivaldybei) prieš metus pasisiūliau parašyti literatūrinį Klaipėdos istorijos vadovėlį penktokams. Naiviai pagalvojau: Panevėžys, Šiauliai jau turi, Kėdainiai baigia rašyti, – negi mes, Klaipėda, blogesni? Tą mano pasiūlymą oficialiai užregistravo, padėjo į stalčių.
Po kelių savaičių Savivaldybėje nueinu pas tą stirną, pas kurią mano popierius nukeliavo, ir klausiu: na, kaip? O ji sako: tu kovok, tu eik, įrodinėk’85 Aš niekada neįrodinėjau akivaizdžių dalykų. Ir dabar nesiruošiu, – juolab avigalviams. Gyvenime esu toks, koks.
Aš žinau, kad gyveni vienas Taikos prospekte, didelio buto labai mažame kambarėlyje, kuriame sukimšta didelė spinta knygų, rašomasis stalas, lova ir aliejinės tapybos paveikslai ant sienų. Žinau, kad daug rūkai kambaryje ir geri, kad valgai, ko gero, tik duoną, nes niekas negamina tau pietų nei vakarienės. Žinau, kad skaitai labai storas, ir protingas knygas rusiškai. Manau, kad nieko nemyli ir jautiesi vienišas. O gal viskas yra kitaip? Kaip?
Ne vienas, turiu sugyventinį Aldonėlį, banguotą papūginą. Kažkada, jo jaunystėje, jam pažadėjau, kad, kai išmoks kalbėti lietuviškai, jam merginą nupirksiu. Išmoko. Nenupirkau, – pagalvojau, kad apsieisim ir be jų.
Su manim yra viskas, ką išgyvenau. Ir turiu viską, ko man reikia. O reikia, pasirodo, labai mažai – ramybės. Ir susitaikymo – su savim, su pasauliu, su savo norėjimais ir galėjimais.
Tu, vaikeliuk, neskiri dviejų žodžių: vienatvė ir vienišumas. Aš niekada nebuvau ir nesu vienišume, aš esu vienatvėje, kuri yra visokia. Beje, moteriškėms vyro buvimas vienatvėje itin nepatinka’85
Jeigu kaupčiau paveikslus, turėčiau jų begales. Ne kičo, o tikrų dalykų. Daug autorių kažkodėl mėgino ir mėgina man įbrukti savo darbus, bet aš tik mažą dalį jų priimu – tik tuos paveikslus, kurie man padeda kasdien būti. Man nesvarbu, ar kūrinys yra meniškai vertingas, man svarbu, ar man jo reikia.
Rūkau ir geriu. Valgyti neverdu, nes prigimtimi esu virėjas: man didžiai patinka gaminti, bet nėra kam. Itin mėgstu grybauti, marinuoti grybus ir juos dalinti į kairę ir dešinę. Aš jų nevalgau. Esu siauros specializacijos grybautojas. Mano brolelis Linas Dalius irgi yra siauros specializacijos grybautojas – tik iš lėkštės. Kartasi mūsų interesai sutampa.
Iš visų tų interviu, kuriuos man atsiuntei , užkliuvo tik viena frazė. Perskaičiau ją du kartus. Tai viena Tavo eilėraščio eilutė:
„Tavo apsiaustas – vėjas, tavo sparnai – tuštuma, tavo mylimoji – vienatvė”.
Šita frazė man viską pasako apie tave ir apie mane, ir apie gyvenimo prasmę’85 Neturiu daugiau ko klausti. Bet šią frazę parašei kažkada seniai’85
Aš visada viską stengiuosi pabaigt. Gyvenimą, dieną, lytinį aktą, nuotaiką, kt. Maniau, jog suaugėliškus eilėraščius pabaigiau knyga „Rečitatyvai” 2000 metais. Ale, pasirodo, ne. Gal prieš mėnesį parašiau dar vieną suaugėlišką tekstą, kuris, manau, Tau nepasirodys itin blogas…
kai viską supranti ir nebenori
kalbėti apie tai gera byla
ir nusikaltėlių nėra nei nukentėjusių
yra tiktai tyla
tyla tarp žodžių ir žmonių žaidimų
kad bus rytoj geriau geriau ir bus
tik mūsų ten nebus nes atspindys to miško kur paežerėj
jis atsispindi ir be mūsų
jo aidas viengubas tikslus
šauki „aš čia” jis pakartoja
„aš čia” bet čia aš ne dabar
lyg komunistinis rytojus
kai viską užmiršti ir vėl išmoksti
nebematai nei noro nei prasmėsa
teina laikas mantrai „oja oja”
kas „oja” sese/broli nežinau