Turbūt kiekvienas esame išgyvenę keistą ir tarsi nepaaiškinamą nerimo jausmą, kuris dažniausiai užplūsta netikėtai – atsėlina lyg iš pasalų.
Anksčiau, kaip ir daugelis, tą jausmą vadindavau tiesiog nerimu. Dabar šiai būsenai apibūdinti vartoju kitą žodį. Pasiskolinau jį iš amerikiečių prozininko Johno Irvingo romano herojaus Garpo, visuomet nerimavusio, netgi iš proto ėjusio dėl savo vaikų saugumo. Taigi jau kelerius metus, kai jausmus užlieja nerimo banga, sakau: atsėlino Povandeninė Rupūžė. Tolydžio ši metafora tapo tam tikru kodu, padedančiu susikalbėti su artimaisiais, kai jiems paskambinu ir teiraujuosi, ar viskas gerai, ar visi sveiki. Išgirdusi kitame laido gale mylimo žmogaus balsą, be užuolankų klausiu: kaip laikaisi, jaučiu Povandeninės Rupūžės alsavimą, todėl noriu pasidomėti, kaip tu. Džiugu, nes kodinis savijautos apibūdinimas padeda išvengti papildomų artimųjų klausimų. Iki tol paaiškinti, kas slypi po žodžiu „nerimas”, buvo labai sunku. Tarsi viskas eitųsi kaip iš pypkės, bet vidų graužia kirminas – nors tu ką. Tam apsakyti paprasčiausiai pritrūksta kvapo.
Dvasinė krizė ar pokštas?
Jei tai esate patyrę ir jūs, nesijaudinkite. Psichologai sako, kad nerimas žmogų lydi nuo pat gimimo. Ko gera, ne be pagrindo tyrinėtojai tvirtina, kad kūdikiui dar įsčiose perduodamas motinos nerimas. Šis jausmas nepradingsta ir ankstyvoje vaikystėje. Esą labiausiai vaikus kankina nerimas ir liūdesys dėl artimiausio žmogaus – mamos kaip objekto – praradimo.
Vėliau mažamečiai pradeda nerimauti, kad šeimai sulaukus naujagimio priblės tėvų meilė, anksčiau skirta tik jiems. Ypač neramu pastebėjus, kad dėmesį mama dovanoja ne tau vienam, o baisiausia, kai naujasis šeimos narys, regis, stipriau apgaubiamas šiluma ir švelnumu.
Vis dėlto sutariama, kad baimė – natūrali žmogaus reakcija į tai, kas nauja, nežinoma, grėsminga. Tad kuo gi nerimas skiriasi nuo baimės? Baimės priežasčių esą reikia ieškoti realybėje, o nerimas dažniausiai slypi vidiniame žmogaus konflikte.
„Nerimas – tai neapibrėžtas grėsmės jausmas. Tai nesuvokiamo pavojaus ar nelaimės nuojauta, kai žmogus nežino, kas jam ar jo artimiesiems gali atsitikti, bet jaučia vidinę įtampą, tarsi laukia kažko blogo”, – aiškino psichologas psichoterapeutas Robertas Petronis. Pasak jo, su nerimu mes susiduriame neišvengiamai, nes gyvenimas – pasikeitimų grandinė, nuolatinis neapibrėžtumas ir iššūkiai.
„Kuo žmogus aktyvesnis, tuo daugiau nerimo jis patiria. Nerimas neatsiejamas nuo rizikos. Toleruoti nerimą yra brandžios asmenybės bruožas”, – pažymėjo psichologas.
Ir dar: kol nerimas padeda mums mylėti, kurti ir būti darbingiems, tol jis yra pozityvus mūsų gyvenimo palydovas, žmogaus tobulėjimui svarbus ir reikalingas jausmas.
Egzistencinis nerimas, beje, nesietinas su metų laikais, taigi ir rudeniu, kaip nesietinas jis ir su žmogaus biologiniu tarpsniu. Tarkime, dvylikametis ištikus dvasinei krizei gali išgyventi didžiulį egzistencinį nerimą, o penkiasdešimtmetis, regis, persiritęs į antrąją gyvenimo pusę, egzistencinį nerimą priims kaip pokštą ir apie gyvenimo laikinumą ar trapumą nė nesusimąstęs ramiausiai nusipirks ferarį.
Nerimastingo tipo asmenybės
Jau žinome: nerimas iš esmės yra labai žmogiškas jausmas, todėl natūralu nerimauti, jei kur nors užtruko ir mobiliuoju telefonu neatsako žmona ar sunegaluoja draugas. Pasisukę miglotos ateities link vėl apsiblausiame – kam jauku susiremti su nežinia? „Egzistencinį nerimą tam tikrose situacijose išgyvename visi. Tačiau yra skirtingų nerimo rūšių, svarbu skirti normalų ir patologinį nerimą”, – nubrėžė ribą R.Petronis.
Anot specialisto, normalų arba egzistencinį nerimą patiriame kasdien, tačiau jei jį slopiname, vengiame ir užgniaužiame viduje – vystosi neurozinis nerimas. Jis gali blokuoti žmogaus sąmonę, sukelti paniką arba versti elgtis destruktyviai.
„Visuomenėje pasitaiko vadinamojo nerimastingo tipo asmenybių. Tokie žmonės išgyvena ypač daug situacijų, kurios jiems kelia nerimą. Vieni žmonės tomis pačiomis aplinkybėmis jaučiasi visiškai gerai, o nerimastingieji – itin nesaugiai”, – aiškino R.Petronis.
Jis atkreipia dėmesį: pusdienį prakiūtojus su slegiančiu nerimu širdyje juokinga postringauti, neva jums prasidėjo depresija. Visiškai normalu net keletą dienų gyventi apimtam slogučio. Visai kas kita, jei nerimas tampa užvaldančiu jausmu ir trukdo žmogui funkcionuoti. „Jei nerimas trukdo kasdienei veiklai, verta susirūpinti, kelti klausimą, kodėl aš nerimauju, kodėl nuolat jaučiuosi įsitempęs ir sudirgęs? Jei savarankiškai rasti atsakymus sunku, galbūt derėtų pasikonsultuoti su profesionalu?” – įspėjo psichoterapeutas.
Piliulėmis nenumalšinsi
Vadinasi, nerimas, peržengęs tam tikras žmogui sunkiai pakeliamas ir ištveriamas ribas, tampa nebe tobulėti skatinančiu sąjungininku, bet priešu?
Psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas „LŽ žurnalui” yra sakęs: jei žmogus įvairiais būdais mėgins užsimiršti ir pabėgti nuo nerimo, bus tik blogiau. Užgniaužti jausmai turi savybę prasiveržti netikėčiausiu momentu.
„Jei žmogus geba laiku pripažinti, kad jam negera, kad jis praranda pusiausvyrą ar realybės jausmą, ir kreipiasi pagalbos – nerimą galima įveikti”, – nuramino R.Petronis.
Pavojus esą kyla tada, kai žmonės, norėdami nuslopinti nemalonius simptomus ir pojūčius, griebiasi vaistų. „Tai tas pats kaip tabletėmis malšinti skrandžio skausmą: tą akimirką jis praeis, tačiau skausmo priežastis – galbūt atsiverianti opa – niekur nepradings. Nerimas irgi turi prasmę, todėl raminamieji vaistai nuo jo neišgydys. Reikia ieškoti nerimo priežasčių ir pamažu jas šalinti”, – aiškino psichologas.
Seniai įrodyta: jausmų valdyti neįmanoma. Norime mes to ar ne, jie randa plyšį prasiveržti, neretai net fiziniais sutrikimais: padidėjusiu kraujospūdžiu, paūmėjusiu skrandžio skausmu, pradingusiu apetitu, sutrikusiu miegu, perdėtu jautrumu ar drebuliu. Dėl patologinio nerimo dažnai padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas, susijaudinus greitai pradeda plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, atsiranda silpnumas, pykinimas.
Pastebėta, kad nuo nerimo dažnai bandoma gintis svaigalais ar narkotikais, azartiniais žaidimais ar perdėtai aktyviu seksualiniu gyvenimu.
Niūrios mintys prisiveja vakare
Vis dėlto grįžkime prie egzistencinio nerimo, kuriam numalšinti padeda paprasčiausias skambutis geram draugui. Na, prie to, kurį straipsnio pradžioje vadinome Povandenine Rupūže. „Kodėl, rupūs miltai, toji Rupūžė dažniausiai atsėlina vėlai vakare ar gūdžią naktį, kai net artimam bičiuliui skambinti atrodo nepadoru?” – teiravausi R.Petronio. Ar dėl to, kad vakaras už rytą kvailesnis? O gal todėl, kad dar vaikystėje „įsijungdavo” stebuklinis mąstymas: vos sutemus imdavome bijoti šmėklų, pabaisų už lango ar raganų, vaikus išsinešančių ant šluotos?
Pasirodo, viskas daug elementariau ir mistika nė nekvepia. „Dieną esame pagauti nuolatinio lėkimo: dirbame, veikiame ir nėra progos sustoti, pajausti, – sakė R.Petronis. – Vakare turime mažiau darbų ir daugiau laisvo laiko. Atokvėpio minutėlę natūraliai kyla egzistencinių klausimų, susimąstome apie ateitį, būties laikinumą, prislegia neapibrėžtumas. Kuo labiau dieną užkišame darbais, taip gindami šalin niūrias mintis, tuo greičiau vakare jos mus prisiveja. Taip ir gimsta nerimas.”