Dviračiais po popiežių miestą

Jeigu norite sužinoti, kaip savo klestėjimo laikais gyveno popiežiai, reikėtų nuvykti į Avinjoną.

Kai Prancūzijoje gyvenantis studijų draugas pakvietė apžiūrėti Avinjoną važiuojant dviračiais, nedvejodamas sutikau. Oskaras yra puikus istorijos žinovas, tad mintis aplankyti popiežių miestą viliojo dar labiau.

Kai ką sužinojau jau kelionės išvakarėse, svečiuodamasis pas Oskarą Paryžiuje. Pasirodo, miestas Prancūzijos pietuose vardą gavo iš senovėje gyvenusios Avennius genties. Laikui bėgant jo pavadinimas keitėsi: iš Avennius tapo Avvenio, Avenio ir galų gale Avinjonu (pranc. Avignon).

Keliaujant į Avinjoną labiausiai maga pamatyti didingus gotikinius Popiežių rūmus. Dėl šios vertybės miestas įrašytas į UNESCO saugomų kultūros paminklų paveldo sąrašą.

Prie Ronos upės

Iš Paryžiaus išvažiuojame labai anksti, tačiau Avinjoną pasiekiame gerokai įdienojus – miestus skiria maždaug 700 kilometrų. Nemažas atstumas netgi gerais Pracūzijos keliais. Automobilį pasistatome požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, pasiruošiame dviračius ir pradedame judėti į šiaurinę Avinjono dalį. Oskaras nori parodyti ne tik Popiežių rūmus, bet ir supažindinti su miesto istorija. Pasirodo, dabartinės Avinjono žemės apgyventos labai seniai. Spėjama, kad uolėtose Ronos upės atodangose, kur mes ir važiuojame, rasta gyvenvietė priklausė keltams. Neskubėdami (kur priskubėsi dviračiu mindamas į kalną…) grįžtame į miesto centrą. Oskaras pasakoja, kaip Avinjonas augo ir plėtėsi. Kaip ir daugeliui to meto miestų, jam nepavyko išvengti karų ir suiručių. Vieną skaudžiausių dėmių istorijoje paliko V amžiuje įsiveržę barbarai ir visiškai sugriovę miestą. Kol atminame į pagrindinę Avinjono aikštę prie Popiežių rūmų (Palais de Papes), Oskaras neskubėdamas pasakoja didingų rūmų istoriją. Ir priduria: „Jeigu nori tik apžiūrėti visus rūmų kiemus ir savo dienoraštyje pasižymėti, kad aplankei dar vieną miestą – gali tai padaryti be manęs. Aš norėčiau, kad nors kiek pajaustum ypatingą jo dvasią.“ Jis teisus. Noras greičiau pamatyti tuos įspūdingus statinius manęs vos nepavertė vienu iš tūkstančių čia kasmet atvykstančių turistų su kamera vienoje rankoje ir mėsainiu kitoje.

Miestas-tvirtovė

Oskaras pasakoja apie tai, kaip 1309 metais popiežius Klemensas V Avinjoną ir jo apylinkes pasirinko savo rezidencija. Miestas suklestėjo. Po truputį judame į iškyšulio – kalno, ant kurio pastatytas visas rūmų ansamblis – viršūnę. Nuo čia įrengtos aikštelės atsiveria miesto ir jo apylinkių panorama. Viršuje esantis sodas ir skulptūros traukia akį. Tačiau Oskaras neleidžia nuklysti – laiko nedaug, o aprodyti nori viską: „Gyvenime turime per mažai laiko, kad galėtume sau leisti grįžti į tas pačias vietas“. Ir vėl jis teisus. Ranka rodydamas į kitoje upės pusėje stūksančią masyvią sieną pasakoja, kad vos atvykęs popiežius Klemensas V suprato, jog miesto sienos neišgelbės nuo rimtesnio įsiveržimo. Tad ėmėsi statyti miestą mieste – Popiežių rūmus. Įspūdingas gotikinis pastatas maždaug 6 metrų storio sienomis buvo statomas apie tris dešimtmečius. Miesto siena buvo apmūryta milžiniškais akmenimis, įrengti treji vartai ir pastatyti 39 gynybiniai bokštai. Tada aplink miestą supilti pylimai iki šiol yra vieni puikiausiai išsilaikiusių viduramžių karo inžinerijos pavyzdžių. Deja, jų pamatyti mums taip ir pritrūko laiko.

Šv. Motinos katedra

Popiežius persiekiojanti grėsmė ir baimė buvo tokia didelė, kad net statant pagrindinę katedrą daugiau dėmesio skirta jos tvirtumui ir neįveikiamumui, o ne išoriniam grožiui. Pavažiuojame kiek žemyn. Kol kas matome tik katedros stogą ir dalį sienos. Oskaras rodo vieną ryškiausių katedros akcentų – paauksuotą Švč. Mergelės statulą ant stogo. Draugo žvilgsnis nepraslysta pro įdomią smulkmeną – dabar ant jos įtaisytas… žaibolaidis. Tarp kitų rūmų statinių katedra atrodo nedidelė ir neišvaizdi, bet įžengus į vidų pribloškia įspūdinga erdvė, skliautinės lubos, garsių dailininkų freskos. Katedroje užtrunkame itin trumpai – pasirodo, automobilyje užmiršome spynas. Ir nors aplink kartkartėmis dviračiais pravažiuoja patruliuojantys policininkai, po to, kai Paryžiuje netekome ką tik nusipirktų dviračių, mes daug atsargesni.

Nykstanti didybė

Man keiksnojant, kad per savo žioplumą negalėjau tinkamai apžiūrėti katedros, Oskaras pradeda pasakoti ne tokią linksmą popiežių miesto istorijos pabaigą. Pasak rašytinių šaltinių, popiežių miesto statuso Avinjonas neteko 1377 metais – Didžiojo bažnyčios skilimo metu. Tuomet oficialios Bažnyčios valdžios pripažinimą turintis popiežius grįžo į Romą, o Avinjoną toliau valdė antipopiežiai Klemensas VII ir Benediktas XIII. Dar kurį laiką Avinjonas buvo antipopiežiams ištikimų kareivių rankose, tačiau XV amžiaus pradžioje valdymas grįžo oficialiajai Bažnyčios valdžiai. Nors po to popiežiai valdė Avinjoną ir jo apylinkes daugiau kaip 350 metų, tai neišgelbėjo jo nuo nykimo. Po Prancūzijos revoliucijos 1789 metais Popiežių rūmai buvo nusiaubti, o 1791-aisiais šventovėje įvyko masinės revoliucijos priešininkų skerdynės.

Arklidės katedroje ir tiltas, nejungiantis krantų

Mano paryžietis draugas, rodydamas į priešais mus stūksančią katedrą, pasipiktinęs pasakoja apie tai, kaip XIX amžiaus pradžioje Napoleono valdžia šiuos rūmus konfiskavo, o katedrą pavertė arklidėmis. Joje buvo įkurtas ir kalėjimas. Per šią okupaciją ir katedra, ir rūmai labai smarkiai apgadinti. Medžio raižiniai nuplėšyti, freskos uždažytos. Ironiška, bet būtent arklidėse freskos geriausiai išsilaikė ir buvo atidengtos 1906 metais, kai čia nuspręsta įkurti nacionalinį muziejų. Atrodo, dar tik pradėjome pažintį su Avinjonu, o jau pradeda temti ir mūsų laukia ilgas kelias atgal į Paryžių. Oskaras paskubomis, jau kaip tikras gidas, išberia dar keletą faktų apie miestą, o mano žvilgsnis nuklysta į keistą, viduryje upės pasibaigiantį tiltą… Pasirodo, tarp 1171 ir 1185 metų statytas tiltas buvo maždaug kilometro ilgio ir turėjo 22 arkas, vėliau šimtmečius ardytas potvynių, keletą kartų bandytas restauruoti. Šių dienų sulaukė tik penktadalis jo.

Gaila, kad taip ir nepabuvau garsiajame kasmetiniame Avinjono teatro festivalyje, nespėjau apžiūrėti net visų Popiežių rūmų: prabangių audiencijų salių, koplyčių, privačių popiežių

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.