„Prieš 20 metų kepenys, kasa buvo tabu chirurgams. Niekas nežinojo, nuo ko pradėti, kaip daryti operacijas. Pastaruoju metu kepenų chirurgija – neįsivaizduojamo masto, kurį galėčiau palyginti su pažanga informacinių technologijų srityje”, – sako Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro direktorius prof. Kęstutis Strupas.
Centre įdiegus modernius, pasaulyje praktikuojamus kepenų ir kasos gydymo metodus pacientų nebereikia siųsti gydytis į užsienį. Būtų galima tikėtis dar geresnių rezultatų, tačiau koją kiša gabiausių specialistų emigracija į Vakarus. Pats K.Strupas, penkerius metus dirbęs Vokietijoje, o 1995-aisiais sugrįžęs į Lietuvą, taip pat nuolat gauna siūlymų darbuotis svetur, bet jų atsisako. Profesinių aukštumų medikas sėkmingai siekia čia, Lietuvoje. K.Strupui vadovaujant pavasarį atliktos net keturios kepenų transplantacijos. Iki 2006-ųjų per visą klinikų istoriją jų buvo vos septynios.
– Kuo išskirtinės šios transplantacijos?
– Kepenų persodinimą pagal sudėtingumą lenkia tik širdies-plaučių komplekso transplantacija. Kepenų persodinimo era prasidėjo maždaug prieš keturis dešimtmečius JAV. Dėl organų nesuderinamumo iš pradžių tai sekėsi sunkiai, bet nuo 1995 metų rezultatai vis gerėjo. Dabar šios rūšies transplantacija pripažįstama standartiniu veiksmu. Po jos išgyvena 90-95 proc. pacientų. Tai rodo, jog tokios operacijos išties gali padėti sergant kai kuriomis ligomis, dažniausiai – kepenų ciroze, kurią, kaip žinome, paprastai sukelia besaikis alkoholio vartojimas. Kepenų cirozės atvejų daugėja ir dėl gausėjančių virusinių hepatitų, plintančių ne tik kontaktiniu, bet ir intraveniniu būdu. Dar viena transplantacijų priežastis – įgimtos ligos. Palyginti neseniai kepenys pradėtos persodinti ir vėžiu sergantiems ligoniams. Pastebėta, kad išgyventi labiau padeda būtent transplantacija, o ne tam tikros kepenų dalies šalinimas. Santariškių klinikose jau esame padarę dvi tokias operacijas – pernai ir šiemet. Rezultatai labai geri.
– Kas lėmė sėkmę šį balandį, kai buvo atliktos net keturios sėkmingos transplantacijos?
– Tam reikia subręsti – ir medikams, ir visuomenei. Pirmos nesėkmingos kepenų transplantacijos 2000-aisiais turėjo atgarsį. Tad vėlesnėms persodinimo operacijoms rengėmės labai atsakingai, tobulinomės Berlyno ir Heidelbergo klinikose Vokietijoje. Kai tinkamai pasiruošėme, lydėjo sėkmė. Kepenys buvo persodintos trims žmonėms, sirgusiems kepenų ciroze. Du jų sirgo alkoholio sukelta, vienas – dėl įgimtų kepenų ligų atsiradusia ciroze. Dar viena operacija atlikta kepenų vėžio užkluptam pacientui. Prieš kokius ketverius metus įkalbinti ligonį ryžtis transplantacijai buvo labai sudėtinga, tam reikėjo didelių pastangų. Pastebiu, jog dabar tai padaryti daug paprasčiau.
– Jau antrus metus jūsų vadovaujamame centre taikomas radiodažnuminės termoterapijos metodas, skirtas onkologinėms kepenų ligoms gydyti. Kokia jo nauda?
– Galimybių išgydyti kepenų vėžį išties daugėja. Minėtu metodu pradėjome naudotis vieni pirmųjų Lietuvoje ir jau įsitikinome, kad jis efektyvus. Tai tam tikra alternatyva kepenų chirurgijai. Taikant radiodažnuminę termoterapiją į piktybinį kepenų židinį įkišama adata, per ją skleidžiamos šiluminės bangos ir naikinamos aplink esančios vėžinės struktūros.
– Vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjote ir kepenų tūrio didinimo procedūras. Kada jų prireikia?
– Norint pašalinti dalį kepenų reikia apskaičiuoti, kiek jų liks. Jei matyti, kad tos dalies nepakaks, kepenis tenka auginti. Tai įmanoma, nes jų audinys linkęs didėti. Tokiais atvejais atliekame vienos kepenų dalies embolizaciją. Kai į ją einanti arterija užanka, ta kepenų dalis ima nykti, o kita, priešingai, – augti, kol pasiekia tūrį, kurio pakanka organo veiklai užtikrinti po tam tikros jo dalies pašalinimo. Šią metodiką esame gerai perpratę ir sėkmingai taikome.
Ligoniui, kuris serga kepenų vėžiu, bet jo jau nebegalima operuoti, taip pat atliekame kepenų arterijos embolizaciją. Intervencinės radiologijos specialistas į arteriją, maitinančią naviką, suleidžia ją užakinančio cheminio preparato ir taip sustabdo vėžinio darinio augimą. Šiuo atveju kalbame ne apie radikalų gydymą, bet apie gyvenimo kokybės pagerinimą.
– Dauguma jūsų pacientų sunkiomis kepenų ar kasos ligomis susirgo dėl to, kad piktnaudžiavo alkoholiu. Ar dėl didėjančio girtavimo gausėja jūsų centre sunkių ligonių?
– Žiauru pripažinti, bet savo ligoninėje išties kasmet matome vis daugiau tokių ligonių. Ne tik sergančių kepenų ciroze, bet ir ūminiu pankreatitu, kurio svarbiausia priežastis – taip pat alkoholis. Kol Lietuvoje karaliauja gėrimo čempionatai, nematau perspektyvos, kad sergamumas šia pavojinga liga mažėtų. Pasaulinė statistika rodo, jog mirštamumas nuo jos siekia 10-15 procentų.
Žmonėms, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, norėčiau priminti, kad pankreatitu segantis ligonis operuojamas vidutiniškai 5-10 kartų. Vienam 28 metų pacientui teko iškęsti net 28 operacijas, ligoninėje jis praleido 12 mėnesių. Tai – 10 dienų trukusio gėrimo maratono pasekmės. Tačiau net po operacijų lieka išvaržos ir invalidumas visam gyvenimui. Štai toks atlygis už neilgas tariamo malonumo valandas.
– Kai dėl ūmaus kasos uždegimo į ligoninę buvo paguldyta viena Lietuvoje žinoma moteris, internete pasipylė gausybė „žinovų” komentarų. Daugeliui jų buvo girdėta vienintelė pankreatito priežastis – alkoholis. Kas dar sukelia šią ligą? Ar ją gali išprovokuoti stresas?
– Vyrams pankreatitą dažniausiai sukelia alkoholis, moterims – tulžies pūslės ir latakų akmenligė, apie 10 proc. atvejų – medžiagų apykaitos sutrikimai. Dar yra vadinamieji ideopatiniai pankreatitai, bet jų priežastys nežinomos. Į šią grupę galima būtų įtraukti įgimtas anomalijas, taip pat streso poveikį. Stresas gali veikti kasą aplinkiniu būdu: dėl įtampos pradeda spazmuoti ją maitinančios kraujagyslės, o tai gali sutrikdyti kasos mitybą ir jos priešinimąsi įvairiems patologiniams veiksniams bei lemti pankreatitą.