Klausantis aukščiausių Lietuvos politikų pareiškimų galima pamanyti, kad jie kai kurių opių problemų sprendimų paieškas stengiasi nustumti į neapibrėžtą ateitį. Lyg vadovautųsi karališku aštuonioliktojo amžiaus moto – „Po manęs nors ir tvanas!” Suprask, mano kadencija bus seniai pasibaigusi, kai šių problemų sprendimas taps neatidėliotinas. Štai tuomet tegul jos ir bus sprendžiamos, nes naujos kartos politikams, priiminėsiantiems strateginės svarbos sprendimus, dėl laiko spaudimo trauktis jau nebebus kur.
Būtent taip galima pamanyti apie dabartinių valstybės vadovų požiūrį į radioaktyvių atliekų laidojimą, nors toks įspūdis gali būti ir klaidingas. Galbūt politikai tik slapukauja, nenorėdami kelti ažiotažo ir aštrių diskusijų visuomenėje, tačiau patiems jiems galvas sopa nuo šio rebuso. Juk visuomenė, politikų manymu, tokia nesupratinga, tad kam ją kiršinti.
Tokio požiūrio į visuomenės supratingumą iliustracija gali būti praėjusią savaitę Ignalinos atominėje elektrinėje apsilankiusio premjero atsakymas į klausimą, ar bus konsultuojamasi su visuomene, parenkant vietą radioaktyvių atliekų saugyklos statyboms. Vyriausybės vadovas pareiškė, kad jeigu paklausime visuomenės, tai ši lieps visas radioaktyvias atliekas sukrauti į lėktuvą ir išskraidinti iš šalies.
Taip, tai būtų puikus būdas atsikratyti radioaktyviomis atliekomis. Tik bėda, kad mūsų lėktuvui su tokiu kroviniu nebus kur skristi. Tad ir teks radioaktyvių atliekų saugyklą bei kapinyną statyti savo žemėje. Tiesa, reikėtų dar kartą pažymėti, kad viešose kalbose dažnai painiojamos saugyklos ir kapinyno sąvokos, lyg tai būtų sinonimai.
Kalbant branduolinės fizikos kalba, saugykla būtų toks menkas ir vienadienis projektas – mažo radioaktyvumo medžiagos jame būtų kruopščiai saugomos vos kokius tris šimtus metų. Tuo tarpu kapinynas – tai tokia vieta, kurioje didelio radioaktyvumo atliekos būtų nepasiekiamai palaidotos keliems šimtams tūkstančių metų, kol jos taps nepavojingos aplinkai. Lietuvai reikės ir savos saugyklos, kurioje bus saugomos kai kurios gyvenimą bebaigiančios atominės elektrinės atliekos, ir kapinyno, kuriame teks „iki pasaulio pabaigos” slėpti panaudotą branduolinį kurą ir reaktorių detales.
Kai spaudoje pradėta kalbėti apie Galilaukės kaimo projektą, jis klaidingai buvo pavadintas būsimuoju kapinynu. Politikai iš pradžių ėmė raminti, kad ten gali būti statoma tik saugykla. Vėliau buvo pasakyta, kad tame kaimelyje išvis dar nieko neplanuojama statyti, o Galilaukė gali būti vertinama tik kaip vienas iš variantų tarp dar labiau miglotų alternatyvų. Premjeras taip pat pareiškė, kad dėl saugyklos statybos bus galima apsispręsti per artimiausius trejus ketverius metus. Taigi kam skubėti? 2009-ieji, kuomet bus galutinai uždaryta atominė elektrinė, juk dar taip toli.
Juo labiau nėra kur skubėti su kapinyno projektavimu ir statyba. Tūkstančiai tonų panaudoto urano kasečių pusšimtį metų galės būti saugomi specialioje laikinojoje saugykloje greta elektrinės. Per tiek laiko gali įvykti trys pasaulinės revoliucijos, ateivių užpuolimas ar galų gale tas pats jau paminėtas visuotinis tvanas. Kam tada rūpės tas uranas Lietuvos pakampėje?
Per premjero vizitą Visagine prie žurnalistų grupelės prisigretinęs šnekus elektrinės darbuotojas iškeikė „Landsbergio valdžią”, kad ji prieš keliolika metų, tardamasi su Rusija dėl branduolinio kuro tiekimo Ignalinos atominei elektrinei, neišsiderėjo, kad rusai naujas urano kasetes mainytų į panaudotas. Tuomet, anot jo, dabar nebeturėtume tokių didelių problemų su atliekų laidojimu.
Bekraštei Rusijai kas – joje ir taip daugybė vietų greta buvusių karinių kompleksų, kuriose mirtiną radiacijos zoną dėl branduolinio užterštumo neapsisaugojęs žmogus gali gauti per valandą ar kelias. O mažytėje Lietuvoje tokio masto branduolinių šiukšlynų iki šiol nėra, tad reikėtų nuspręsti, kurį jos kampelį tektų pasmerkti amžiams.
Žinoma, kapinynas – tai ne krūva radioaktyvių atliekų po atviru dangumi, tačiau vis vien tokia teritorija neabejotinai taptų juoda dėme šalies žemėlapyje. Gal dėl to šiandienos politikai nuo savęs stumia atsakomybės naštą – užtėkšti tokią dėmę? Laiko dar turime. Taip sako politikai.
Arūnas Ivaškevičius