Penktadienį ir šeštadienį Vilniuje antrą kartą surengtas naujojo cirko savaitgalis. Šįkart Menų spaustuvė ir Prancūzų kultūros centras Sereikiškių parke pristatė lyno akrobatų trupę „Les Colporteurs” iš Prancūzijos.
Naujojo cirko trupę „Les Colporteurs” 1996 metais įkūrė režisierius Antoine’as Rigot, subūręs septynis lyno akrobatus ir tris muzikantus. Visi jie dalyvauja pasirodyme „Siūlas po sniegu”, kuriame nepaprastas vaidmuo tenka pačiam režisieriui. Jis papasakoja apie save, savo sapnus, groja obojumi ir, už cirko arenos palikęs ramentus, išeina į rampos šviesą. Sunkiai judėdamas žengia per lyno, ištempto virš galvos, šešėlį.
Tarsi miražas
Nors „Siūlas po sniegu” pristatomas tradicinėje cirko palapinėje, o meistriškumą demonstruoja lyno akrobatai, jis nė iš tolo neprimena įprasto cirko pasirodymo. Tai, ką pusantros valandos rodo A.Rigot trupės artistai, vaikščiojantys per skirtingame aukštyje (nuo 70 centimetrų iki 6 metrų) ištemtus 12 milimetrų lynus, pribloškia, negali nežavėti.
Tai puikiai dramaturgiškai apgalvotas reginys su ryškiais personažų charakteriais, išreikštais ir judesiu, muzika ar drabužių detalėmis. Šėliojantis padauža, aišku, išsiskiria raudonu apavu ir ne kas kitas, o raudonplaukė, dėvinti raudoną suknelę, ant galvos juda per lyną.
Ne šiaip sau keturios merginos ir trys vaikinai vaikšto lynu, straksi ant jo, sukasi atlikdami salto, sėdi, guli, tipena aukštakulniais ar, apsiavę baleto batelius, ant pirštų galų. Tai ne vien kvapą gniaužiančios akrobatų, vadinamų funambulais („funis” – virvė, „ambulare” – vaikštinėti be tikslo – lot.), meistrystės šou, bet jų kuriamų personažų judesių dialogai, įvairių gyvenimo situacijų kaita. Viskas lengvai atpažįstama, nes gyvai groja trys muzikantai-kompozitoriai, reaguojantys į kiekvieną net menkiausią akrobatų judesį.
Pasirodymas – tarsi nerealus, užburiantis dramos spektaklis, o gal filmas miražas.
Išsipildęs sapnas
Nei šio cirko spektaklio, nei lyno akrobatų trupės nebūtų, jei ne – nelaimė. Apie ją pasirodymo pradžioje kalba pats A.Rigot. Apie tai, kaip visai netikėtai maudydamasis jūroje jis, dvidešimt darbo metų patirties turėjęs garsus lyno akrobatas, patyrė traumą. Net buvo abejonių, ar išgyvens. A.Rigot pakilo, iš naujo mokėsi judėti, vaikščioti. Tada ir subūrė lyno akrobatų trupę, ėmėsi jaunus žmones mokyti amato paslapčių. „Siūlas po sniegu” padėjo A.Rigot – žmogui, akrobatui, menininkui – gimti iš naujo.
„Šiąnakt sapnavau, kad einu lynu”, – prisipažino režisierius. Po akimirkos kitos jis, metęs iššūkį negaliai, tikrai pasirodė cirko arenoje. Ėjo. Ir buvo laimingas.
Laimingi buvo ir žiūrovai, sukėlę ovacijas cirko artistams. Visų veidai ypatingai švytėjo: žmonės jau buvo kitokie – geresni, gražesni, išmintingesni. Kai kurie prieš išeidami iš palapinės dar palietė lyną, o vienas drąsuolis pabandė žengti per jį bent žingsnį.