Šeši Raimondo Paknio leidyklos žmonės penkiolika metų leidžia knygas apie Lietuvą – tai, kas jiems įdomu, kuo džiaugiasi ir ką rūpi išsaugoti. Kuria šalies įvaizdį, nors apie tai net negalvoja.
Leidykla, daugiausia dėmesio skirianti knygoms apie Lietuvos istoriją, kultūrą, gamtą, pradėjo šešioliktuosius gyvavimo metus. Per šį netrumpą laiką leidykla nebuvo lepinama valstybinių institucijų finansine parama. Tiksliau – jos nesulaukia ir konkursams pateikiami leidybos projektai, kurie vėliau pelno apdovanojimus šalies ar net Baltijos šalių knygų apžiūrose. Tokia padėtis, regis, tik dar labiau kaitina kolektyvo kūrybines ambicijas. Anot leidyklos vadovo R.Paknio, sukaupta ir daug naudingos darbo patirties, kuri kažkodėl vis dar nedomina valstybės lėšas skirstančių valdininkų. Apie tai LŽ žurnalistė kalbasi su R.Pakniu.
Leidiniuose – Lietuva
– Šią vasarą pasirodė ypač daug jūsų leidyklos knygų. Padėkite susivokti naujovėse.
– Tai tikrai viena derlingiausių vasarų per penkiolika darbo metų. Įvairiomis kalbomis šiemet išleidome jau dešimt naujų knygų. Rengiame visiškai naujus vadovus po Lietuvą anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, menininkų kūrybos albumų. Pastarieji leidiniai turėtų pasirodyti vėlų rudenį.
Apskritai kalbant apie mūsų knygas, kuriose pristatoma šalies istorija, kraštovaizdis, tradicijos, miestai, – tai įprasti pažintiniai, turistiniai leidiniai. Tačiau mes stengiamės pateikti draugiau istorijos ir tradicijų, kad tai nebūtų tik paprastos knygutės.
– Iš kur semiatės idėjų, ar įmanoma parengti naują knygą apie vis tą pačią vietą?
– Įmanoma. Juk, pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio tokio, koks buvo prieš penkiolika metų, jau nebėra. Daug kas pertvarkyta, perdažyta. Net Užupyje jau tvyro visai kita nuotaika, „nueina” vaizdai. Gal ir gerai, nes ir mes keičiamės. Tačiau keista, kad vis dar atsiranda žmonių, ypač užsieniečių, kurie ieško būtent mūsų pirmojo albumo apie Vilnių, išleisto… 1996 metais. Tuomet sostinės senamiestyje itin stipriai jautėme jo savitą nuotaiką.
Bet mes ir dabar labai stengiamės, kad vadinamųjų naujo gyvenimo ženklų kuo mažiau būtų matyti leidyklos knygose. Mūsų fotografai Arūnas Baltėnas ir Kęstutis Stoškus išmoko meistriškai paslėpti senamiesčiui nebūdingus pigius stiklinius statinius – panoraminius vaizdus įamžina pro rūką ar net smogą.
Laiškų mažėja, dėmesio daugėja
– Jei žmonės ieško tam tikrų knygų, tikriausiai sulaukiate ir konkrečių pageidavimų, laiškų?
– Anksčiau, kai Lietuva daug kam buvo nežinomas kraštas, mums labai daug rašydavo iš viso pasaulio – net Australijos, Pietų Afrikos Respublikos, kitų egzotiškų valstybių. Kai atsirado internetas, tradicinių laiškų ir elektroninių žinučių gauname mažiau. Nors keista: laiškų mažėja, o knygų nuperkama kaskart daugiau.
Neaiškūs konkursai
– Pasirodžius vadovams po Vilnių, Lietuvą, Klaipėdos kraštą ir Karaliaučių planavote kiekvienam Lietuvos regionui skirti po vadovą. Kada jų sulauksime?
– Jau negalvojame apie tokias knygas, nes jos domintų labai mažai žmonių – leidyklai tai būtų nuostolinga. Juolab kad nei sostinės, nei rajonų valdžios mūsų knygos nedomina. Kaip, beje, ir šalies įvaizdis.
– Bet juk rengiama daugybė Lietuvos įvaizdžio konkursų!
– Tai tariami konkursai. Štai kad ir šią vasarą Valstybinis turizmo departamentas paskelbė lankstinuko, kuris padėtų kurti naują Lietuvos įvaizdį, konkursą. Mes galėtume jame dalyvauti – turime visus resursus, autorių ir specifinės patirties, nes išleidome kelis leidinius japonų kalba. Tačiau kai pamačiau konkurso sąlygas, supratau, kad arba konkursas jau įvykęs, arba jo rengėjai labai nerimtai žiūri į savo darbą. Kodėl konkursas paskelbtas vasarą, kai žmonės atostogauja? Keista, kad per du mėnesius reikėjo pateikti produkciją japonų kalba. Tokio darbo taip greit padaryti neįmanoma! Juk japoniškai maketuojama Japonijoje, o ten žmonės taip pat turi savo planų, atostogauja… Abejotiname konkurse nedalyvavome.
– Gal paskubėjote atsisakyti, gal vertėjo išdėstyti savo nuomonę?
– Nemanau, kad toji nuomonė ką nors sudomintų. Jau įprasta, kad reprezentacinių knygų leidybos konkursus Lietuvoje laimi tie, kurie dažniausiai net neišmano šio darbo. Kažkas laimi valstybės įvaizdžio kūrimo konkursą ir… ateina pas mus į leidyklą prašyti fotografijų, tekstų.
Kitas pavyzdys – praėjusiais metais Vyriausybės užsakymu išleista Lietuvą reprezentuojanti knyga. Labai brangi knyga, – vien jos spausdinimas buvo penkis kartus brangesnis nei mūsų leidinių. Taip ir nesupratau, kam ji skirta. Gal, kaip sakoma, panaudoti lėšas? O juk pasitikrinti, ar reikalingas daiktas, labai paprasta: tereikia pažiūrėti, ar knyga perkama knygynuose. Tik objektyvūs žmonių poreikiai, o ne valdininkų, žarstančių valstybės pinigus, simpatijos turėtų būti svarbu skiriant finansinę paramą. Apskritai valstybės leidybos politika yra mėgėjiška, nemokšiška.
Ministrų „reklama”
– Apie šiuos ir kitus neskaidrius dalykus ne kartą rašėte kultūros ministrams, o savo leidiniuose jau ne pirmus metus spausdinate ir mūsų ministrams garbės nedarantį įrašą. Štai šių metų albume „Lietuva” parašyta: „Leidiniui panaudotos lėšos, išieškotos iš autorinių teisių pažeidėjų, kuriuos remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, ministrai Roma Dovydėnienė-Žakaitienė, Vladimiras Prudnikovas ir Jonas Jučas.” Kas pasikeitė po tokių, net šalies įvaizdžiui nepadedančių įrašų?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, jog tokie tekstai yra tik lietuvių kalba išleistose knygose, – nenorime nešti purvo iš namų. Šiuo tekstu mes perspėjame apie netvarką, taip atliekame pilietinę pareigą ir sakome, jog būtina šalinti įsisenėjusias negeroves. Įdomu, kad reakcija į užrašą tikrai pasikeitė. Ankstesni ministrai savo atsakymuose bent pripažindavo, kad padėtis yra bloga ir ją reikia taisyti. Į laišką, nusiųstą ministrui J.Jučui, atsakė sekretorius Juozas Širvinskas. Gavome juokingą atsakymą, kuriame teigiama, kad būtent tokia ydinga tvarka ir yra tvarka…
Tą popierėlį tikriausiai parašė koks nors darbuotojas, o sekretorius tik pasirašė. Tačiau tai – akivaizdus pavyzdys, koks neatsakingas mūsų politikų ir žmonių, užsėdusių ministerijų kėdes, darbas.
Kas yra įvaizdis?
– Ar nebijote, kad po tokios aštrios kritikos vargu ar sulauksite finansinės paramos savo leidyklos knygoms?
– Mums jos reikia tik kultūros projektams – knygoms apie paveldą, menininkų albumams, kitiems panašiems leidiniams. Juk mes gyvename iš savo knygų, kurias stengiamės gerai ir kokybiškai leisti, todėl sulaukiame gana didelio pirkėjų susidomėjimo: net tenka kartoti tiražus. Pavyzdžiui, „Vadovo po Vilnių” tiražą jau kartojome septynis kartus.
– Bet juk tai – akivaizdus sėkmingo Lietuvos įvaizdžio kūrimo pavyzdys!
– Tiesą sakant, nesuprantu, kai sakoma, jog kuriamas įvaizdis. Kas per kliedesys? Juk įvaizdis – tai mes visi. Mūsų gatvės, paveldas, gamta ir – mūsų darbas. Lietuvos įvaizdį kuria ir valdžios institucijos, kurios jauniems berniukams ir mergaitėms už valdiškus pinigus užsako niekalus. Arba, pavyzdžiui, valdiška institucija Turizmo departamentas, kuris savo leidiniuose reklamuoja Vilniaus naktinį gyvenimą…
– Kas gi svarbiausia leidybos darbe?
– Svarbiausia ir sunkiausia – gerai ir tvarkingai, bet neprastai padaryti paprastus dalykus.