Daugelis garsių pasaulio lyderių, mokytojų, išradėjų, menininkų – asmenybių, palikusių žymius pėdsakus žmonijos istorijoje, – kentėjo dėl nevisavertiškumo komplekso. Nemaža dalis gerbiamų istorinių asmenybių tapo narkomanais, alkoholikais arba savižudžiais dėl to, kad atsikratytų savojo „Aš”, su kuriuo nesutarė ir dažnai netgi nekentė.
Pozityvi savivertė – tai ne tik intelektualus savo talentų arba laimėjimų suvokimas. Tai asmeninė taika su savimi. Savojo vertingumo pojūtis toli gražu nėra egoizmas. Tai supratimas, jog esate unikali asmenybė, kuriai nebūtina nuolat žavėti kitus laimėjimais arba susikurta gerove. Atvirkščiai: žmogus, kuris nuolat giriasi savo laimėjimais arba gerove, demonstruoja vieną iš klasikinių negatyvios savivertės simptomų.
Trys priežastys
Gyvenimas rodo, kad neįmanoma tapti geresniam už savo nuomonę apie save.
Savivertės ugdymas yra fundamentas, ant kurio kuriamas visas gyvenimas. Jeigu norite jaustis laisvas, turite rimtai pažvelgti į šią užduotį, nes nesantaika su savimi laikui bėgant paprastai tik didėja, ir jūs rizikuojate papildyti tą tragiškai didelį skaičių žmonių, kurie dabar sėdi namie ir gaili savęs.
Kaip atsiranda negatyvus savojo Aš vertinimas?
Pradėkime nuo pradžių.
Egzistuoja trys pagrindinės priežastys:
1) tai žlugdančios koncepcijos, įsitikinimai ir vertybės, kurias jūs perėmėte iš tėvų,
2) jūsų klaidų ir nesėkmių sąrašas, sudarytas mokykliniais metais dėl iškreiptų mokytojų vertinimų,
3) negatyvus religinis auklėjimas akcentuojant kaltės jausmą ir menkavertiškumą.
Egzistuoja ir kitų faktorių, skiepijančių žemą savivertę, tačiau ‘f7ie trys yra svarbiausi.
Tėvai
Stipriausias faktorius, lemiantis kaltės jausmo atsiradimą vaikystėje, yra žema pačių tėvų savivertė. Tai ypač taikytina kalbant apie santykius su motina – žmogumi, šalia kurio mes praleidžiame įsimintiniausius savo gyvenimo metus.
Kai suaugusieji veikia vadovaudamiesi klaidingais principais, vertinimais ir nuostatomis, visa tai perima vaikai. Tai tarsi užkrečiama liga, platinama per elgesį ir reakcijas. Tie vaikai, kurių gimdytojai kuria nors prasme mano esą nevisaverčiai ir priklausomi nuo kitų, jaučiasi nepajėgūs susidoroti su savo problemomis (namie ir mokykloje). Klaidingi tėvų samprotavimai tampa vaikų patyrimo „faktais”.
Kaip tai vyksta
Kai jūs gimstate, jūsų smegenų dydis neviršija vienos aštuntosios suaugusio žmogaus smegenų. Kai jūs sulaukiate 18 mėnesių, šis skirtumas sumažėja iki vienos antrosios, o penkerių metų vaiko smegenys sudaro penkias šeštąsias suaugusiojo smegenų. Tai greičiausiai augantis organas.
Greito augimo, vadinamo „kaupimo”, periodu jūsų smegenys gauna pagrindinius įspūdžius, kurie padeda susidaryti elgesio schemai. Nesunku suprasti, kad jeigu tuo metu vienas iš jūsų tėvų arba netgi abu kenčia dėl nevisavertiškumo komplekso, imli jūsų sąmonė lengvai jį perima.
Viskas prasideda tada, kai padarote savo pirmąją klaidą ir jus pavadina „niekam tikusia mergaite” arba „blogu berniuku”. Jūs iškreiptai suvokiate šiuos žodžius ir laikote „blogu” save, nors iš tiesų „blogi” buvo tik jūsų veiksmai. Jūs nesuvokiate, kad veiksmai tėra pasirinktos priemonės svarbiausiems poreikiams patenkinti ir kai kuriais atvejais jūsų pasirinkimas nepriimtinas.
Jeigu vaikas neišmoksta šito atskirti, jis ima vertinti save kaip blogą. „Antrarūšiškumo” pojūtis suprogramuojamas jo pasąmonėje.
„Antrarūšiškumas” palaipsniui ryškėja kaip gėda, savęs smerkimas, sąžinės graužatis ir, kas yra užvis blogiausia, – kaltė.
Aš ir kiti
Negatyvus santykis su savimi toliau ugdomas lyginant vaiką su broliu, seserimi arba dar blogiau – su kuo nors ne iš ‘f7eimos. Vaikas patiki, kad kiti yra pajėgesni už jį, ir niekingumo pojūtis ima griauti jo unikalų vidinį pasaulį. Jeigu tėvai savo kritiką reikštų skatinančiomis frazėmis, pavyzdžiui, „Tai neturėjo nutikti tokiam šauniam berniukui kaip tu”, tokių padarinių būtų galima išvengti.
Daugelis tėvų atsisako pripažinti vaiko unikalumą, jausmus ir nuomonę („Vaikas turi būti matomas, tačiau negirdimas”, „Tėvai geriau žino, ką daryti”), prieštaravimą priima arba kaip asmeninį įžeidimą arba kaip nepagarbos demonstravimą.
Tėvai taip elgiasi dėl to, kad patys kenčia menkavertiškumo jausmą, todėl jaučia poreikį visada būti teisūs.
Išvaizda ir pinigai
Išvaizda tampa viena iš menkavertiškumo priežasčių daug dažniau, nei ‘f5prasta manyti. Daugybė vaikų susiduria su fiziniais, protiniais ir emociniais sunkumais dėl savo neįprastos arba nenormalios išvaizdos. Nuolat sutelkdami dėmesį į tai, kad jie „per stori”, „per aukšti”, „per lėti”, vaikai susikuria stiprų nevisavertiškumo jausmą, kurį vėliau labai sunku įveikti.
Kai tėvai pernelyg vertina pinigus ir meterialinę gerovę, vaikas, siekdamas šių vertybių, patenka į kaupiamojo gyvenimo stiliaus, reikalaujančio iš jo nuolatinės kovos, spąstus. Jam paprastai tenka brangiai sumokėti už tai, ką gauna. Jis užauga žmogumi, kuris eikvoja pinigus, kurių neturi, daiktams, kurių jam nereikia, kad padarytų įspūdį žmonėms, kurių nepažįsta.
Priklausomai nuo to, kiek materializmas sugriovė vaiko savivertės suvokimą, jis įsitraukia 5 lenktynes dėl turto, kompensuodamas nevisavertiškumo jausmą.
Pernelyg valdingi, globėjiški arba nuolaidžiaujantys tėvai paverčia savo vaiką emociniu invalidu. Neturėdamas sugebėjimo pasitikti gyvenimo iššūkius pasitikėdamas savimi, jis lūkuriuoja ir renkasi mažiausio pasipriešinimo kelią. Pasitikėjimo savo galimybėmis nebuvimas skatina menkumo pojūtį, o jis savo ruožtu kloja pamatus savo vertės neigimui.
Auklėjimo sistema, pagrįsta apdovanojimu už gerą elgesį ir bausmėmis už blogą, yra žemos savivertės garantija. Vaikui turi būti leista veikti, klysti, daryti išvadas iš savo klaidų. Ir kuo anksčiau, tuo geriau.
Kritinė riba
Tyrimai rodo, kad polinkis į savižudybę yra paveldimas. Nesunku suprasti, kad iš kartos į kartą perduodamas menkavertiškumas kartais gali pasiekti kritinę ribą.
Aš stengiausi padėti šimtams žmonių, kenčiančių dėl pasitikėjimo savimi stokos ir dėl to nesugebančių orientuotis gyvenimo situacijose. Kiekvienas iš jų buvo menkavertiškumo, kuris kaupėsi namie, mokykloje arba veikiamas negatyvaus religinio auklėjimo, rezultatas.
Žema savivertė turi daug formų ir apraiškų. Jos gali būti apibūdintos kaip priemonės ir įpročiai, kuriuos mes išsiugdome tam, kad išvengtume kasdienio gyvenimo reikalavimų. Tai alibi, kuris leidžia mums laikinai išvengti susitikimo su realybe. Pražūtinga mūsų potraukių jėga yra tiesiogiai susijusi su menkavertiškumo jausmu ir savęs baime. Mes prisidengiame savo alibi, maskuodami nevisavertiškumą, kurio nenorime rodyti aplinkiniams.
Esminiai žmogaus, turinčio žemą savivertę, polinkiai
Skundai ir kaltinimai
Mes kaltiname kitus ir skundžiamės jais, nes atsisakome priimti faktą, kad patys esame atsakingi už viską, kas su mumis vyksta. Kur kas lengviau yra perkelti kaltę kitiems, nei pasakyti: „Tai mano problema” arba „Aš turiu pasikeisti”. Žmogus, įpratęs skųstis ir kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, jaučiasi nevisavertis ir bando sustiprinti savo padėtį žemindamas kitus.
Kaltųjų paieškos
Mes manome kitus žmones esant kaltus dėl to, kad jie nepriima mūsų vertybių sistemos arba nesutinka su ja. Mes kompensuojame savo menkavertiškumo pojūtį stengdamiesi parodyti, kad esame teisūs, o jie – klysta. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai mes apkaltiname žmones tuo, kas mums nepatinka mumyse pačiuose. Smerkdami jų poelgius, iš esmės mes sakome: „Aš nepatinku sau, kai taip darau, todėl negaliu leisti, kad už tokius dalykus tu išsisuktum nenubaustas.” Mes linkę peikti būtent tas aplinkinių silpnybes ir klaidas, kurios labiausiai būdingos mums patiems, – tai psichologinė tiesa.
Dėmesio ir pritarimo poreikis
Daugelis žmonių jaučia aistringą dėmesio poreikį. Jie nesugeba suvokti ir vertinti savęs kaip individų. Dėl to jiems reikia nuolatinių patvirtinimų, kad jie yra vertinami ir suprantami.
Artimų žmonių nebuvimas
Menkai save vertinantys žmonės paprastai neturi artimų draugų. Jausdami sau nepalankumą, jie tampa arba vienišiais, atsiskyrusiais nuo aplinkinių, arba laikosi priešingos elgesio schemos ir tampa agresyvūs ir kritiški.
Poreikis pirmauti
Jeigu mus valdo troškimas visada nugalėti arba būti teisiems, mes paprastai kenčiame desperatišką poreikį įrodyti tai aplinkiniams. Į pirmąjį planą mes stengiamės iškelti savo laimėjimus. Tai daryti mus skatina noras gauti pripažinimą ir kitų žmonių palankumą.
Pataikavimas sau
Jeigu mes jaučiame sau antipatiją, mes ieškome būdų patenktinti savo tikruosius poreikius „orientyrų pakaitalais”. Mes ieškome dvasinio ir fizinio „opiumo”, slopinančio skausmą. Mes persivalgome, vartojame narkotikus, geriame, rūkome, gaudami laikiną fizinį pasitenkinimą, prigesinantį emocinę kančią. Nuolaidžiaudami sau mes kompensuojame savojo „Aš” atmetimo jausmą. Tai laikinai nutolina susidūrimą su realybe ir augančiu permainų poreikiu.
Depresija
Mes pasineriame į depresiją, kai visiškai nusiviliame savimi ir savo gebėjimu pasiekti tai, ko norime iš gyvenimo. Mes jaučiamės menkaverčiai, nes nepadarėme to, ką – savo arba kitų žmonių nuomone – privalėjome padaryti. Gyvenimiškų planų žlugimas ir nuolatinis nerimas dėl savo ir aplinkinių lūkesčių pateisinimo atveda mus prie kritinio savęs vertinimo.
Skyrybos
Daugelis skyrybų yra tiesioginis vieno arba abiejų partnerių žemos savivertės rezultatas. Dažniausiai ryšiai žlunga tuomet, kai vienas iš partnerių jaučia nuolatinį poreikį kontroliuoti kitą, dominuoti ir valdyti kaip nuosavybę. Nuolatinės kaltųjų paieškos priveda prie nusivylimo, bejėgiškumo, o tai savo ruožtu skatina nesaugumo, menkumo jausmą bei desperatišką poreikį mylėti ir būti mylimam.
Godulys ir egoizmas
Godūs ir savanaudiški žmonės jaučia visa apimantį menkavertiškumą. Jie valdomi savo poreikių, troškimų ir pasirengę juos patenkinti bet kuria kaina, kad bent iš dalies kompensuotų savo vertės pojūčio trūkumą. Jie retai jaučia norą rūpintis kitais, netgi tais žmonėmis, kurie juos myli.
Netvirtumas ir delsimas
Žema savivertė sukelia baimę suklysti. Abejodamas galimybe atlikti tai, ko iš jo tikisi kiti, žmogus stengiasi nedaryti nieko arba atidėlioja veiksmus neribotam laikui. Jis atsisako priimti sprendimus, nes nelaiko savęs turint sugebėjimą „tinkamai pasirintki”. Kitas šios kategorijos asmenybės tipas – tobulybės siekėjas. Jis turi panašumo su anksčiau aprašytuoju tipu, tik visada jaučia poreikį būti „teisus”. Jo elgesio esmė yra tas pats netikrumas dėl savo vertės. Jis siekia to, kas yra „aukščiau kritikos”, ir todėl gali laikyti save „geresniu” už tuos, kurie neatitinka jo kriterijų.
Savigaila
Savęs gailėjimas, arba „vargšo sindromas”, kyla iš mūsų nesugebėjimo tvarkyti savo gyvenimą. Mes sąmoningai atsiduodame kitų żmonių arba aplinkybių malonei. Mes leidžiame žmonėms liūdinti, žeisti, kritikuoti ir pykdyti mus, nes turime priklausomą charakterį ir mėgstame dėmesį ir simpatiją. Daugelis žmonių džiaugiasi savo ligomis, nes silpnume slypi galinga jėga. Sergančiam žmogui aplinkiniai ima rodyti taip trokštamą dėmesį ir yra pasirengę pasitarnauti.
Robert Anthony, psichologas psichoterapeutas