Ištekėti už princo

„Diana nuo mažumės troško ištekėti už princo. Būtent už princo. Nesvarbu kurio. Tai buvo jos svajonė.”

Prabėgo dešimt metų nuo Dianos mirties, o Širdžių princesė vis dar spindi ryškiausia žvaigžde. Apie ją leidžiamos naujos knygos, kuriami filmai, TV laidos… Londone apstu suvenyrų su jos atvaizdu, jos atminimui skirtus interneto tinklapius kasdien aplanko po 12 tūkstančių gerbėjų.

Apklausų duomenimis, 95 procentai britų netiki, kad princesės žūtis buvo atsitiktinė. Anglų tyrinėtoja Margaret Evans priėjo išvadą, kad dalis žmonių Dianą laiko šventąja arba angelu, kai kurie net lygina su Kristumi. Kiti tiki, kad ji gyva. Pasidariusi plastinę operaciją, gyvena kur nors JAV… arba vienuolyne.

Auka

Dešimtmetį vykstančiam tyrimui dėl princesės Dianos žūties išleista daugiau kaip 20 milijonų svarų sterlingų, tačiau oficiali versija, kad lemtingą naktį Paryžiaus tunelyje įvyko nelaimingas atsitikimas, įtikina toli gražu ne visus. Skeptikai Dianos mirtį priskiria „amžiaus byloms”, kurios taip ir nebuvo atskleistos: Džono Kenedžio, Indiros Gandi…

Sąmokslo versiją kursto ir politologai, ir kriminalistai, ir biografai, ir, žinoma, visur esantys žurnalistai. „Kodėl ją taip ilgai vežė į ligoninę, kuri buvo visai netoli? Kodėl iškart balzamavo, nors tai prieštarauja prancūzų įstatymams? Kodėl nebuvo atliktas skrodimas? Kodėl tą naktį prie lemtingojo tunelio neveikė vaizdo kameros?” Paryžietis žurnalistas Krisas Lafelis pareiškė išstudijavęs archyvinius dokumentus ir aptikęs, kad Diana laukėsi.

Akcentuojamos ir kitos mįslingos mirtys – pavyzdžiui, jos pirmojo meilužio apsaugininko Bario Manakio, žuvusio 1985 m., arba paparaco Džeimso Andansono, kuris ir rėžėsi su savo fiatu į Dianos automobilį. Andansono, kuris tapo akivaizdžiu šios tragedijos kaltininku, kūnas prieš keletą metų buvo rastas sudegusioje prancūzų gaisrininkų mašinoje. Tyrimo verdiktas – savižudybė. Tačiau neseniai vienas gaisrininkas Londono spaudai papasakojo matęs paparaco galvoje dviejų kulkų paliktas skyles. O spauda Andansoną vadina britų ir prancūzų spec. tarnybų agentu…

Žurnalistai priekaištauja Karališkajam aukščiausiajam teismui, kad šis netesi pažado peržiūrėti vaizdo juostą, kurioje Diana nufilmuota paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis, kad neleidžia posėdžių vesti anglų rinktiems prisiekusiesiems, kad įslaptinta įvairi medžiaga, įskaitant Edinburgo hercogo marčiai rašytus laiškus, kuriuose karalienės vyras, žurnalistų teigimu, įžeidinėjo ir netgi grasino Dianai. Artimi ir tolimi jos draugai spaudoje liudija, jog 1997-ųjų rugpjūčio pabaigoje Diana buvo suglumusi ir išsigandusi. Esą princesė guodėsi negalinti gyventi pagal kitų įsakymus, ištarusi šiurpius žodžius: „Dabar mane valdo emocijos. Bet mane nuramins. Ir, manau, labai greitai.”

Popžvaigždė

Esama ir ironiško požiūrio: „Diana – visų blizgiųjų žurnalų motina ir šventoji globėja, vyresnioji realybės šou, kuriuose užuojauta dažnai ima viršų prieš blaivų protą, sesuo. <...> Dianai pasisekė tapti gyva legenda iki tol, kol pataikavimas savo silpnybėms – įskaitant jausmus, Anglijoje išėjo iš mados. Anglija šiandien labiau sieja save su Elžbieta nei su Diana”, – rašo Ričardas Njubjuris „La Stampoje”.

Šeimos narys

„Tarp Dianos labdaringos veiklos ir jos ekstravagantiško gyvenimo būdo buvo neatitikimų, tačiau princesės silpnybės buvo jos žavesio dalis, – aukso vidurio ieško „The Guardian” žurnalistas Piteris Singeris. – Priešingai nei šaltai santūri karališkoji šeima, ji elgėsi kaip princesė, tačiau liko normaliu žmogumi. Kai jai teko išgyventi šlykštų skyrybų procesą, inspiruotą jos neištikimo vyro, milijonai moterų jautė jos skausmą. Epochoje, kurioje netrukus atsirado realybės šou, Dianos gyvenimas tapo kvapą gniaužiančiu serialu.”

Anot Singerio, dėl nuolatinio spaudos domėjimosi Diana žmonės jautėsi taip, lyg būtų su ja pažįstami. Jie kartu su ja išgyveno visus jos pakilimus ir kryčius, tarsi ji būtų buvusi jų šeimos narys.

Naivuolė

Dianos brolis Erlas Spenseris ragino žmones nepasiduoti troškimui kanonizuoti princesę. Kalbėdamas per jos laidotuves jis sakė, kad tai nesuderinama su jos asmenybe, jai būdingu „valiūkišku būdu ir humoro jausmu”. Sykiu jis priminė ir šventus Dianos bruožus, ypač jos „vaikiškai naivų troškimą daryti gera”. Ironiškam britų laikraščių tonui, kuriuo jie kalbėjo apie gerus princesės ketinimus, jis atsakė: „Tikrą gerumą kaip grėsmę priima tie, kurie yra priešingame moralinių vertybių skalės poliuje.”

Kai kurie žmonės dedasi cinikais, kad išvengtų moralinės atsakomybės. Jeigu manai, kad visi aplinkui egoistai, kam stengtis būti geresniam už kitus?

„Nuotraukoje jie atrodė ideali pora”, – komentavo karalienės draugas, rekomendavęs jai ieškoti marčios peržengus siaurą rūmų ratą, kuriam priklausė Spenseriai, turintys karališkojo, nors ir neteisėto, Stiuartų kraujo. Ir jeigu karalienė, sakė jis, „būtų skyrusi tiek pat dėmesio savo sūnų auklėjimui, kiek jo skyrė savo arkliams, šitos nesėkmingos santuokos buvo galima išvengti.”

Žurnalisto Džeimso Vaitakero, ilgą laiką buvusio Dianos patikėtiniu, žodžiais, „pasaka apie meilę” iš tikro buvo poelgis, apskaičiuotas dviejų žmonių, kurie manė žinantys, ko nori, ir bandė gauti tai nesusimąstydami apie pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje. 1981 metais, kai buvo paskelbta apie Dianos ir Čarlzo sužadėtuves, pastarasis jau dešimtį metų žinojo, kad Kamila Parker-Boulz yra jam gimininga siela. Tai žinojo ir Diana, bet vis tiek ėjo pirmyn siekdama savo tikslo. Jam reikėjo tos, kuri pagimdytų būsimą karalių, o ji besąlygiškai troško ištekėti už princo.