Zonos psichiatrė po darbo skubėdavo į dušą

Per daugiau nei dvejus metus, praleistus su nuteistaisiais, moteris tik kartą pajuto baimę dėl savo saugumo

„Retas žmogus šiame darbe iškenčia daugiau nei pusmetį. Daugelis psichiatrų neišlaiko psichologinės įtampos ir palūžę darbą palieka po trijų keturių mėnesių”, – neslėpė zonos gydytoja psichiatrė Aneta Railienė.

Pravieniškių gydymo ir pataisos namų medicinos dalies gydytoja psichiatre ši 35 metų moteris dirba jau trečius metus.

Patikrinimas truko mėnesį

Psichiatrės darbas – specifinis. Dar didesnė specifika – moteriai dirbti zonoje su nuteistaisiais vyrais. Vis dėlto pagalvojusi keliolika sekundžių A.Railienė prisipažino nežinanti, ar su moterimis tokį darbą būtų dirbti lengviau.

„Uždara vieta, nuteistieji vyrai, psichologinės problemos, sergantieji AIDS, atvira tuberkuliozės forma, kartais nežinai, ko tie žmonės iš tavęs nori, – svarstė Kauno medicinos universitetą baigusi gydytoja. – Šis darbas labai sunkus, bet įdomus”.

Paklausta apie pirmąją reakciją, kai sulaukė kvietimo dirbti zonoje, Aneta giliai atsiduso: „Buvo laisva vieta, po rezidentūros, pagimdžiusi trečią dukrą, buvau bedarbė. Be to, norėjau save išbandyti. Tačiau mane priėmė neiškart – apie mėnesį truko patikrinimas”.

Kada įvyko lūžis? Psichiatrė tikino, kad jo pernelyg nepajuto. Tačiau maždaug po pusantrų darbo metų manė, jog daugiau tobulėti šiame darbe negali.

Nori psichotropinių medžiagų

„Nuteistųjų psichologiją tam tikra prasme jau „perkandau”, – įsitikinusi Aneta. – Nuteistieji kreipiasi dėl panašių dalykų”.

Zonoje įkalinti vyrai, kurie mano, kad turi sveikatos sutrikimų, į gydytoją gali kreiptis kiekvieną darbo dieną po vieną kartą.

„Konsultuoju kalinius, skiriu jiems gydymą, – darbo specifiką apibūdino psichiatrė. – Iš pradžių mane lankydavo daug nuteistųjų. Suprantama, jiems buvo įdomu susipažinti su naujoke”.

Nuteistieji naujokę psichiatrę iš pradžių lankė ir dėl kitos priežasties. Ne paslaptis, kad daugelis jų tikisi, gauti psichotropinių preparatų. Ir skundžiasi bloga nuotaika, nemiga.

„Ne paslaptis, kad kai kurie sugeba tabletes paslėpti burnoje, – pasakojo Aneta. – Nuteistųjų mintis dažnai reikia skaityti tarp eilučių, stebiu judesius, elgseną. Tačiau diagnozę nustatau ne tik iš žodžių”.

„Esu įsitempęs, bloga nuotaika, jūsų skirti vaistai „neveža” (suprask – netinka), todėl reikia geresnių (stipresnių), – nuteistųjų žodžius kartojo gydytoja. – Tiesa, paslapčių aš negaliu atskleisti – jie taip pat skaito laikraščius, egzistuoja ir darbo etika”.

Grasino pasmaugti

Pravieniškių gydymo ir pataisos namų medicinos dalies gydytoja psichiatrė neslėpė, kad kartais sulaukia ir nuteistųjų grasinimų.

„Jie prašo, bet negauna netinkamų vaistų, supranta, kad jiems psichotropinių preparatų negabensiu. Tačiau tai ne rimti grasinimai – tik emocijų prasiveržimas ir kontrolės praradimas, – įsitikinusi A.Railienė. – Ne, ne, baimės aš nejaučiu. Nors suprantu, kad 10-15 metų laisvės atėmimo gavęs žmogus šį tą reiškia. Didesnė tikimybė, kad antrą kartą iššaus šautuvas, kuris jau šovė”.

Po akimirkos gydytoja prisipažino, kad kartą vis dėlto pajuto didelę baimę ir net svarstė, ar neverta palikti šio darbo.

Pas gydytoją pacientai užeina po vieną, tačiau budintieji dirba po kelias valandas. Kabinete, už uždarų durų lieka dviese: jis ir gydytoja. Ne pirmą kartą pas psichiatrę apsilankęs sudėtingo charakterio ir už sunkų nusikaltimą nuteistas vyras, prašęs ir negavęs stiprių psichotropinių vaistų recepto, tuomet labai įtūžo ir prarado kontrolę.

„Aš tave pasmaugsiu kale!” – sušvokštė ir rankomis atitinkamą gestą parodė vyras.

„Konsultacija baigta! – griežtai atrėžė Aneta ir apsisukusi išėjo iš kabineto. – Tai turėjau padaryti, nors tąkart atsukti nugarą buvo baisu”.

Rengiasi neiššaukiančiai

Tačiau savo darbo kabinete, skirtingai nei koridoriuje, psichiatrė beveik niekada negirdi keiksmažodžių. Nuteistieji pasitempia, susitvarko ir dažniausiai elgiasi nepriekaištingai. Ar dažnai jaučia ją nurenginėjančius žvilgsnius?

„Neslėpsiu, kartais pagalvoju, kad gali į mane žvelgti kaip į seksualinį objektą, – prisipažino žavi gydytoja. – Vis dėlto jie ilgai būna be žmonų, draugių, mylimųjų. Be to, vyrams būdinga atviriau apžiūrėti moterį. Kiekvienas vyras jam patikusiai moteriai daro užuominą, kuri priklauso nuo to vyro intelekto, kultūros, išsilavinimo. Ne paslaptis, kad didesnioji nuteistųjų dalis neturi aukštojo išsilavinimo, tad jie šūkteli, sušvilpia”.

Tačiau, tikino psichiatrė, tam ji iškart sako „ne”. Ir tai nebūtinai turi būti žodis. Užtenka žvilgsnio, elgsenos, drabužių: savo darbe moteris niekada nesirengia iššaukiančiai.

„Nė vienoje kitoje vietoje, kaip Pravieniškėse, nejutau tokios pagarbos, – teigė moteris ir prisiminė istoriją, kad kažkada vieno nuteistojo ir gydytojos santykiai baigėsi meilės istorija ir vedybomis. – Darbo vietoje – tik darbas. Ir šios teorijos laikausi labai griežtai. Be to, išmokau niekada nedaryti skubotų išvadų, juolab per pirmąjį susitikimą”.

Vienintelė dovana – du saldainiai

Per beveik trejus metus Aneta Railienė iš pacientų gavo vieną dovaną – du nedidelius vaflinius saldainius.

„Išeidamas jis padėkojo už gydymą, – prisipažino moteris. – Du saldainiai, ar tai nebuvo simbolis? To nesureikšminau. Juos padėjau į stalčių ir jie ten buvo, kol baigėsi galiojimo laikas. Maistas – tai dvasinė energija, kuri tave papildo arba išsiurbia, todėl turi turėti tik gerą energiją”.

Po pauzės zonos psichiatrė prisipažino: „Laikausi taisyklės: iš ten į namus niekada nieko nesinešti. Gėlės? O iš kur ten gali būti gėlių?!”.

A.Railienė pastebėjo, jog po sunkaus nusikaltimo tik ką nuteistųjų vyrų veido bruožai pasikeičia – jie tampa griežtesni ir agresyvesni. O pataisos namuose pamažu sušvelnėja. Daugumos vyrų gyvenimo istorijos skaudžios – labai sunki vaikystė, tėvai alkoholikai. Jie nuo 9 metų pradeda vartoti alkoholį, nuo 11 – narkotikus. Vieno žmogaus istoriją gydytoja puikiai pamena – buvęs tremtinys, atgimimo judėjimo dalyvis, aukštasis išsilavinimas, o po to, susiklosčius aplinkybėms, vienas teistumas po kito.

Už metalinių durų palieka problemas

„Tačiau dauguma šių žmonių meluoja, priklauso nuo alkoholio, toksinių medžiagų, narkotikų, – atvirai tvirtino psichiatrė. – Ar nebijau šių savo žodžių? Ne!”.

Sergantieji AIDS, ŽIV nešiotojai – ar tai psichologiškai slegia? Psichiatrė papurtė galvą: „Ne, nes žinau, kaip tuo galima užsikrėsti. Jų liga turi įtakos tik vaistų skyrimui”.

Pastebėjus, kad kai kuriose šalyse gydytojams oficialiai nustatytas tokio darbo terminas bei pusiau juokais pusiau rimtai pasiteiravus, ar nesikeičia į neigiamą pusę, Aneta šyptelėjo: „Tikiuosi, kad ne. Manau, kad administracija apie tai man iškart praneš”.

„Bum…”, – užsitrenkia vienos zonos durys. „Bum” – antros, trečios… Užvėrusi septintas metalines duris, Pravieniškių gydymo ir pataisos namų psichiatrė skuba namo.

„Puiku, kad iki Kauno lieka dar 25 kilometrai, – prisipažino Aneta. – Už metalinių durų palieku visas problemas, kurios visiškai išgaruoja važiuojant automobiliu”.

Vis dėlto po pauzės gydytoja prisipažino, kad pirmą pusmetį grįžusi iš darbo namo skubėdavo palįsti po dušu ir pasikeisti drabužius.
Darius Sėlenis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.