Kai vieneri metai atstoja septynerius

Savamokslė juvelyrė, nesėkmingai mėginusi sukurti idealią šeimą, prarastą laiką vejasi vilkėdama metaline suknele

Lolita Kasparavičienė surengė jau ketvirtąją personalinę parodą per metus. Vos prieš metus ji su 200 litų kišenėje ir dukrele sugrįžo į Kauną pas mamą. Dvejus metus po skyrybų ji dar mėgino kabintis į gyvenimą ten, kur nuėjo paskui savo didžiąją meilę. Būdama devyniolikos ji ištekėjo už palangiškio žvejo, kuris norėjo, kad žmona būtų savo vietoje, o ne skrajotų padebesiais.

Vyras ir namai buvo svarbiau

Lolita Brazytė moksleiviškais metais pasižymėjo pavydėtinu aktyvumu: dalyvavo literatų konkursuose, rašė visai ne vaikiškus eilėraščius, vaidino moksleivių teatre, grojo. Paskui, gal daug ką nuvildama, tebaigė kirpėjų kursus.

„Mano tėvų gyvenimas nesusiklostė, ir aš labai norėjau savo šeimos. Anksti ištekėjau ir labai stengiausi, kad mano šeima būtų ideali. Tačiau kai tik vienas duoda, o kitas tuo naudojasi, sunku tai padaryti. Iš elgesio atrodydavo, kad mano vyrui šeima buvo paskutinėje vietoje, nors kalbėdavo jis labai gražiai. Jis nemokėjo tvarkyti uždirbtų pinigų, leisdavo juos vėjais ir norėjo, kad aš tebūčiau namų ponia. Niekuo daugiau nesidomėčiau ir nesiekčiau. Kai jo dėdė, gaminantis papuošalus iš gintaro ir mane šio to išmokęs, pakvietė dalyvauti parodoje Kretingos žiemos sode, vyras taip supyko, kad net neatėjo tos parodos pasižiūrėti”, – atsidūsta Lolita ir staiga akinančiai nusišypso.

Pasidžiaugia, kad per metus spėjo atsigauti, net išlaikė egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, to vyras jai taip pat neleido. Svarbiausia – ji gali kurti, ir iki tol užgniaužtas troškimas veržte veržiasi. Papuošalai moterims ir jų namams, juvelyriniai paveikslai, tapyba su neįprastais elementais – sumanymas veja sumanymą.

„Taip aš vejuosi tuščiai prarastą laiką”, – paaiškina nepaprastą savo darbingumą dvidešimt aštuonerių metų moteris.

Alkana puošeiva

Septynerius metus ji lopė žvejų tinklus, plaukė su vyru į jūrą, pardavinėjo žuvį, dirbo gelbėjimo stotyje ir keliasdešimt kartų kraustėsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Visuomet stengėsi gražiai atrodyti – vyrui patikdavo, kad kiti pavydi jam žmonos.

„Aš puošiausi net kai visiškai neturėjau pinigų. Maistui tegalėdavau per savaitę išleisti 30 litų, kartais ant stalo tik silkės tebūdavo. Bet nusiperku ką nors „skuduryne”, persisiuvu ir einu aukštai iškelta galva, šypsausi. Niekam ir į galvą neateidavo, kaip aš gyvenu. Kartą buvo taip blogai, kad nuėjau į bažnyčią prašyti pagalbos. Aš nemoku to daryti, nors situacija buvo tokia, kad nors išmaldos prašyk. Pastovėjau, bet nesiryžau su kunigu pasišnekėti, pagalvojau, kad nepatikės, jog išties neturiu ko valgyti”, – prisipažįsta Lolita.

Ji sako, kad viešumoje išlikdavo tvirta ir net atrodydavo linksma, bet naktimis verkdavo į pagalvę. Paskui pradėjo jausti, kad smunka į depresijos glėbį. Atrodė, kad geriausia būti užsidarius namie, niekur neiti ir nebendrauti su žmonėmis. Skirtis su vyru ji buvo pasiryžusi ne kartą, tačiau puikiai žinojo, kad tuomet jis net alimentų vaiko išlaikymui nemokės.

Sugrįžti į Kauną pas mamą kaip stovi sako nenorėjusi. Todėl dar dvejus metus po skyrybų liko gyventi Kretingoje. Atrodė, kad taip ir dukrai skriauda bus mažesnė: galės matytis su tėveliu. Tačiau šis negalėdavo pakęsti, kad maža mergaitė mėgina užstoti mamą, kai tėtis apie ją blogai šneka.

Gyvenimo pilnatvei – svajonių suknelė

„Į Kauną, pardavusi viryklę, atvažiavau pernai vasarą. Tuomet, kai supratau, kad jau nebeišgyvensiu. Žvilgsnis pradėjo užkliūti už kablio, ant kurio kabėjo lempa. Nežinau, kaip būtų atsitikę, jei ne dukra. Tąsyk pasakiau sau, kad Dievulis turi padėti. Jau spalį galerijoje „Meno pasažas” surengiau pirmąją savo parodą”, – nusipurto apnikusį liūdesį Lolita.

„Meno pasažo” direktorė Jūratė Juškienė prisimena, kaip miela mergina atėjo ir nedrąsiai paprašė pasižiūrėti jos darbus. Nuo tada ir prasidėjo jų bendradarbiavimas. Prieš Naujuosius atsirado klientas, panoręs, kad Lolita padarytų metalinį vorą vienam jo namų kampui. „Aš seniai norėjau padaryti trikampį rėmelį, kad tas voras atrodytų tarsi natūraliai kampe, savo voratinklyje, kabantis. Tam žmogui mano idėja buvo priimtina ir jis net sumokėjo avansą. Pirmąsyk po daug laiko pasijutau žmogumi, šventėms galėjau nusipirkti maisto. Iki tol skaičiuodavau kiekvieną litą, juk niekada negali žinoti, kiek pinigų prireiks medžiagoms”, – neslepia sunkios pradžios Lolita.

„Meno pasaže” atidaryta jau ketvirtoji savamokslės menininkės ir juvelyrės paroda. Tai tarsi svajonės išsipildymas, todėl jauna moteris, atgavusi gyvenimo džiaugsmą, ta proga pasigamino savo svajonių suknelę. Viršutinė jos dalis – metalo mezginiai, apglundantys kūną. Drabužis, tinkantis niekuomet nepasiduodančiai amazonei.

„Aš nebetikiu nė vienu vyrų žodžiu. Apie meilę nereikia kalbėti, moteris iš vyro elgesio turi jausti, kad yra mylima”, – kresteli garbanomis Lolita.

Daiva Valevičienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.