Leonardo Kazoko šimtosioms gimimo metinėms skirta paroda atspindi ne tik dailininko kūrybinį palikimą, bet ir jo spalvingą asmenybę
Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus šiais metais parodomis jau pažymėjo Lietuvos moderniosios dailės klasikų Adolfo Valeškos ir Stasio Ušinsko 100-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Paveikslų galerijoje atidaryta retrospektyvinė tapybos darbų paroda, skirta dailininko Leonardo Kazoko (Kazakevičiaus) šimtajam gimtadieniui paminėti.
Įvedė užsienio peizažo motyvą
Meninė L.Kazoko patirtis geriausiai atsiskleidė peizažo žanre bei žymių Lietuvos menininkų portretuose. Atidarydamas parodą Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis pabrėžė, kad vienas didžiausių L.Kazoko nuopelnų Lietuvos dailės istorijai tas, kad menininkas labai natūraliai į mūsų dailę įvedė užsienio peizažo motyvą. Apžvalginėje parodoje eksponuojami geriausi dailininko tarpukario ir pokario tapybos darbai, atspindintys dailininko meninio braižo kaitą, kūrybinius ieškojimus, nes šalia brandžiausių kūrinių ekspozicijoje yra keletas darbų ir iš dailininko mokyklinio periodo.
Parodos atidaryme dalyvavo dailininko giminės, draugai, mokiniai bei jį pažinojusieji. Atidarymo metu buvo prisiminta spalvinga dailininko asmenybė. Architektas Leonardas Vaitys, bene geriausio tapytojo draugo Jono Vaičio sūnus, kalbėjo apie nepakartojamą Leonardo Kazoko pasakotojo talentą. Beje, jis išties yra virtęs brangiu palikimu, įamžinant dailininko Antano Samuolio atminimą Raimundo Samulevičiaus knygoje „Baltoji obelis”. L.Kazoko pastabos R.Samulevičiaus apibūdinamos kaip kandžios, turint omeny dailininko gebėjimą pasakyti taikliai. Trumpos paties L.Kazoko prisiminimų nuotrupos epistoliniuose raštuose bei originaliuose kūrybos apmąstymuose yra saugomos Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyve.
Svarbiausios tapybos pamokos
Leonardas Kazokas gimė 1905 m. liepos 27 d. Kaune, Šančių priemiestyje, tačiau vaikystę praleido Sankt Peterburge. Jaunojo dailininko talentas atsiskleidė dar jam mokantis Petro Didžiojo gimnazijoje, kur pirmą kartą moksleivių darbų parodoje ir buvo eksponuoti jo kūriniai.
1921 m., dailininko šeimai grįžus į Kauną, L.Kazokas įsidarbino mokiniu „Šimkūno fotografijoje”, kurioje meistrai iš nuotraukų darydavo spalvotus portretus. Vis dėlto svarbesnės tapybos pamokos tuomet buvo tos, kurias dailininkas gavo iš A.Šimkūno: „Šimkūnas mane veždavosi į Belvederį ir ten susėdę abu gamtos prieglobstyje piešdavome etiudus”.
1921 m. L.Kazokas pradėjo lankyti piešimo kursus Liaudies namuose. Tuo metu, užsikrėtęs Justino Vienožinskio entuziazmu, kartu su bendramoksliais dalyvavo šturmuojant pastatą Maironio gatvėje, kad dailės studentams būtų sudarytos kiek geresnės mokymosi sąlygos. Vėliau, atsidarius Kauno meno mokyklai, įstojo mokytis skulptūros, nes geidžiamoje J.Vienožinskio tapybos studijoje buvo per daug mokinių.
Kartu su Vincu Grybu jis lipdydavo skulptūras: Kazokas – galvą, Grybas – visą figūrą. Vis dėlto po metų dailininkas įstojo į J.Vienožinskio studiją. Mokėsi be stipendijos ir, kai vieną dieną Vienožinskis pastebėjo sulopytu maišu aptemptą mokinio porėmį, Kazokas tapo mokyklos stipendiantu. Visada buvęs svarbus mokytojo pagyrimas išliko dailininko atmintyje ir vėliau: kartą su draugu susikeitė pradėtais darbais, nuėmė viršutinį sluoksnį ir ėmė dėti savas spalvas. Prie draugo stabtelėjęs J.Vienožinskis tepasakė: „Buvai pradėjęs neblogai, o dabar ką čia keverzoji?”. Tai L.Kazokas prisiminė kaip didelį komplimentą. Mokytojas taikliai apibūdino tuometinę dailininko tapybą, pastebėdamas pilkus, sidabrinius jos tonus, tylią, intymią kalbėseną, kuri dvelkė melancholija ir svajingumu. Bendravimas su J.Vienožinskiu turėjo didelės reikšmės vystantis L.Kazoko, kaip menininko, asmenybei.
Subrandino kelionės
Ypatingos svarbos L.Kazoko biografijoje turėjo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos laikotarpis. Ką tik, 1929-aisiais, baigęs studijas menininkas buvo vienu iš jos organizatorių, vėliau – vicepirmininku. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje yra saugoma knyga juodais viršeliais – tai Nepriklausomųjų dailininkų draugijos protokolai, kurių puslapiai kalba apie didelį norą propaguoti meną Lietuvoje, organizuoti parodas, saugoti liaudies meno palikimą, kelti visuomenės meninį ir kultūrinį lygį.
Nuo 1933 m. L.Kazokas pradėjo mokytojauti Kauno III gimnazijoje. Dailininkas yra prasitaręs, kad mokytojavimu nesižavėjo, tačiau stengėsi ugdyti mokinių norą piešti, norą pažinti pasaulinę dailę. Jo pamokos padėjo formuotis tokioms asmenybėms kaip Augustinas Savickas, Eduardas Mieželaitis, Sofija Veiverytė, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė. Tačiau darbas mokykloje turėjo vieną didelį privalumą: ilgas atostogas…
1934-1939 metų vasaromis jis leidosi į keliones po Europos šalis: Švediją, Norvegiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją, Angliją, Latviją ir Estiją. Prancūziją dailininkas išvažinėjo beveik visą, o Paryžiuje, menininkų Mekoje, praleido net keletą mėnesių intensyviai tapydamas: rytais „Grande Chaumire” ateljė, vėliau Luvre prie E.Mane, K.Mone, A.Renuaro, V. van Gogo kūrinių. Vėliau L.Kazokas prisiminė: „Kad ir keista, tačiau viena iš įspūdingiausių figūrų „Grande Chaumire” buvo durininkas”. Šioji dailininkui įsiminusi asmenybė leido sau skirstyti dailininkus į pageidaujamus ir nepageidaujamus, nurodinėti dailininkams vietas prie molbertų, pakviesti juos kitiems sezonams.
Kelionės subrandino L.Kazoką: spalvų paletė tapo turtingesnė, pradėjo ryškėti savitas braižas. Parsivežtus kūrinius dailininkas eksponavo 1937 ir 1938 metų personalinėse parodose.
Kova už kūrybinio pakilimo minutes
L.Kazoko mokinė J.Mozūraitė-Klemkienė prisimena jį buvus labai stilingą ir visada pasitempusį vyriškį. Dailininkas mėgo dėvėti galifė kelnes, sukištas į raštuotas iki kelių kojines. Tuo metu tai atrodė labai ekstravagantiška ir traukė akį. L.Kazoko dukra Dalia Kazokaitė-Narbutienė pasakojo, kad gimnazistės, susitikusios dailininką, jį sveikindavo ir skubėdavo apibėgti kvartalą, kad galėtų pasisveikinti dar kartą…
Menininko elegancija, jo gyvenimo akimirkos kultūrinėje (kartais labai bohemiškoje) laikinosios sostinės aplinkoje, kelionių po svečias šalis vaizdai atsispindi dokumentinėje parodos dalyje – greta tapybos eksponuojamose tarpukario laikų nuotraukose.
Pokario metais dailininkui teko įsijungti į visuomeninę veiklą. Eksternu baigęs Vilniaus dailės akademiją, jis pradėjo dėstyti Kauno dailės institute, o vėliau ėmėsi vadovauti piešimo katedrai, globojo studentų mokslinę draugiją, skaitė paskaitas mokslinėse konferencijose, dalyvavo parodose (iš viso yra dalyvavęs 56 parodose).
Sunku išmatuoti, kiek žalos padarė dvasinė priespauda dailininko kūrybai, atėjus sovietams. L.Kazokui teko dirbti Kauno „Dailės” kombinate, kur vieną po kito tapė Lenino portretus. Jis vis jautė nostalgiją tiems pakiliems jaunystės laikams, siekė palaikyti ryšius su Viktoru Vizgirda, emigravusiu į JAV.
1961 m., pačioje kūrybinių jėgų brandoje, L.Kazoką užklupo liga, kuri buvo ne tik prikausčiusi menininką prie lovos, bet ir atėmė dešinę ranką. Menininkui teko kovoti už kūrybinio pakilimo minutes – jis ėmėsi tapyti kaire ranka. Tai atėmė ir dažnas bei tokias dailininkui mielas valandas pleneruose. Drobėms tapyti teko naudoti etiudus, pasikliauti išvystyta regimąja atmintimi ir emocijomis.
Dailininkas A.Savickas yra poetiškai apibūdinęs L.Kazoko kūrybą: „Tai lyrinio motyvo tapytojas, subtiliai išgyvenęs prabundančią gamtą, taupiomis spalvomis užčiuopęs jos alsavimą. Jis labai mėgsta pavasarį. Pavasarį sidabrinį, kuklų. Dailininkas jaučia jį visa širdimi…”. L.Kazokas mirė 1981 m. rugpjūčio 15 d. Kaune.
Agnė Dulinskaitė