XII tarptautinio tapytojų plenero, skirto Antano Samuolio atminimui, dalyviai mielai grįžo prie tradicinių kūrybos vertybių
Rugpjūčio 2 dieną prasidėjusiame plenere dirbantys dailininkai vakar jau sukabino savo darbus parodoje „Meno parko” galerijoje. Šį kartą į plenerą buvo sukviesti tapytojai, kuriantys portretinio žanro amplua: Noel o’ Callaghan (Airija), Davidas Hancockas (Anglija), Stasys Eidrigevičius (Lenkija), vilniečiai Ričardas Bartkevičius ir Grytė Pintukaitė, kauniečiai Pranas Griušys, Elena Balsiukaitė, Aušra Andziulytė, Rolandas Karalius, Jovita Aukštakalnytė, Indrė Šataitė, Gintautas Vaičys. Jų kūrinius šiandien jau gali apžiūrėti parodos lankytojai.
Mados vėjai pritilo
Prieš keletą metų A.Samuolio pleneras buvo tarsi atitolęs nuo savo esmės – net žodžio „tapyba” pavadinime nebuvo išlikę. Dailininkai mėgavosi šiuolaikinio meno žanrais ir technologijomis, kūrė instaliacijas, objektus, eksperimentavo su videomenais. Dailės mylėtojams ir menininkams, išpažįstantiems tradiciškesnę kūrybą, tokios parodos palikdavo, pasak kalambūro, „išdildomą įspūdį”.
Sugrįžimu prie senų vertybių džiaugiasi ir A.Samuolio plenero kuratorius dailininkas Gintautas Vaičys: „Šiuolaikinio meno parodose jau beatodairiškai neneigiama ir pati tapyba. Vien tik šiuolaikinių technologijų demonstravimas parodoje tėra vertybė „pati savyje”, numirštanti jau kitos, naujesnės, technologijos aušroje. O senųjų meistrų gilūs, išgyventi darbai įkvepia vis naują kartą. Todėl šiame plenere norėjosi suburti menininkus, vertinančius ir puoselėjančius bendražmogiškus jausmus. Juk ir Antanas Samuolis savo portretuose siekė emocionaliai, su psichologiniu įžvalgumu atskleisti žmogaus vidinius išgyvenimus”.
Portretas išgyvena renesansą
Dešimt dienų tapytojai darbavosi Antano Martinaičio dailės mokyklos patalpose.
Čia savaitės viduryje pliaupiant lietui užsukę su fotografu, radome beveik visus menininkus, besidarbuojančius jiems paskirtose studijose. Dalis kūrinių jau ėjo į pabaigą. Kas tapė autoportretus, kas kolegas, šeimos narius, kas savo dirbtuvėse užbaiginėjo portretus.
Antai publikos simpatijas parodoje „Geriausias metų kūrinys” vis pelnantis Pranas Griušys sakė šią vasarą nutapęs du didelius žinomo spaudos „boso” portretus.
Vieną laikraščių leidėjui dovanos kolegos jubiliejaus proga, kitą jis užsisakė pats. Tapytojas prisipažino paskutiniu metu negalįs atsiginti užsakymų nutapyti jubiliatų, kartais ir akyse nematytų žmonių portretus.
„Tenka kitąsyk žmogų tapyti tik turint jo nuotrauką ir pasitikslinant, kokios spalvos jo akys, plaukai”.
Nors tokie darbai neteikia didelės kūrybinės euforijos, atitraukia nuo reikšmingesnių sumanymų, galima įžiūrėti ir pliusų. Viena, dailininkai uždirba pinigų, antra, visuomenėje imama suvokti, kad gero dailininko nutapytas portretas taps vertinga šeimos relikvija.
Varšuvoje jau seniai gyvenantis lietuvis Stasys Eidrigevičius rodo savo autoportretus, kurie po vienos lietingos nakties nukentėjo:
„Mat mokykloje per kiaurą stogą varva vanduo, o nuo šlampančių lubų kritę lašai nusitaikė tiesiai į mano popierinę kaktą. Bet labai smarkiai kūriniai nenukentėjo”, – šypsosi menininkas.
Šioje mokykloje dėstanti dailininkė Elena Balsiukaitė prisipažino, kad čia jaučiasi kaip namie. Ką rodys parodoje, ką sukūrė plenero metu? „Greičiausiai tai bus mano sūnaus portretas”, – sako E.Balsiukaitė. Jos kolegė Aušra Andziulytė irgi pasirinko gerai pažįstamus modelius – savo draugą, namiškius.
Iš didelio aktorės Reginos Varnaitės portreto atspėji, kad šioje klasėje įsikūrusi Grytė Pintukaitė, Kauno valstybinio dramos teatro aktoriaus Algirdo Pintuko dukra. Šviesiaplaukė jauna dailininkė tapo ir modeliu plenero viešnios airių tapytojos Noel o’Callaghan sukurtam portretui.
Susituokusi su tapyba
Komunikabili rudaplaukė žaliaakė airė Noel sako jau keliolika metų gyvenanti ir kurianti Berlyne: „Tai didelis miestas, jame menininkui atsiveria kitos erdvės. Airija – maža šalis. Bet ji labai graži – kalnai, žaluma, jūra iš visų pusių”…
Noel vardas prancūziškai reiškia „Kalėdos”.
„Mano šeima nėra prancūziškos kilmės. Tačiau tai labai paplitęs Airijoje vardas, nes Prancūzijos kultūrinė įtaka čia buvo nulemta dar senų istorijos įvykių”, – aiškina viešnia. Ji sako, kad jos tėvas irgi buvo tapytojas ir čia pat parodo bukletą su jo kūriniais. Tačiau tėvo pėdomis ji pasuko neiškart.
„Iš pradžių mane viliojo teatras, porą metų dirbau aktore, paskui apsisprendžiau studijuoti dailę”, – pasakoja menininkė.
Dailininkė į plenerą atsivežė kompaktinių plokštelių su savo kūrinių vaizdais, atvirukų, bukletų. Iš portretų, peizažų, kaimiškų vaizdų su besiganančiomis karvėmis ir kt., matyti, kad tradicinės tapybos ji nėra išsižadėjusi ir jos nesibaido, nors kuria ir instaliacijas, performansus, savo paveikslus paįvairina netikėtomis detalėmis. „Aš ištekėjusi už tapybos”, – juokiasi Noel, rodydama vieno autoportreto nuotrauką. Joje dailininkė save pavaizdavo su balta vestuvine suknele, išputojančia už paveikslo rėmų, o rankose vietoj nuotakos puokštės – teptukas.
Romantizmas – ne atgyvena
Mančesteryje gyvenantis Davidas Hancockas Kaune nutapė romantišką ant palangės sėdinčios merginos portretą. Jos drabužiai ir šukuosena – iš praėjusių amžių. Ten menininkas randa idėjų savo kūrybai.
Dailininkas į plenerą atsivežė savo darbų bukletų, nuotraukų ir juos rodydamas sakė, kad jo kūrinius galima pamatyti ir interneto svetainėje adresu www.david-hancock.com.
Ją atidarius matyti, kad kai kurie šio menininko kūriniai artimi fotorealizmui, krypčiai, kuri jau gyvavo dailėje prieš trisdešimt metų, o kituose įdomiai stilizuojama romantinė tapybos tradicija. Į plenerą Kaune Davidas atsivežė ir preciziškai pieštuku atliktų piešinių, stebinančių miniatiūrinėmis detalėmis, kruopštumu. Dailininkas eksperimentuoja ir šiuolaikinių menų baruose, bet tai iš jo kūrybos neišstumia tapybos, klasikinio piešinio.
Viską, ką sukūrė dvylika XII tarptautinio A.Samuolio tapytojų plenero dalyvių, „Meno parke” bus galima apžiūrinėti iki rugsėjo pradžios.
Rūta Kanopkaitė