Apie aukštakrosnėje išdegintų jausmų temperatūrą

Poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė savo jubiliejų sutiko lyg mama, besilaukianti dar vieno kūdikio, – naujos poezijos knygos

„Išleisti naują knygą – tai visuomet lyg atiduoti į laukiančias rankas išnešiotą kūdikį, – sako kaunietė poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė, neseniai atšventusi 50-ąją savo sukaktį. – Per 3-4 metus knyga subręsta, ir ateina laikas, kai vaisius turi pasiekti savo tėvus. Arba tiesiog tuos, kurie jo laukia“.

Naujoji jos knyga, kurioje bus apytikriai ketverių metų eilėraščiai, jau pakeliui į spaustuvę.

„Dėkoju už alyvas“ – taip pavadino poetė savo knygą, kuri, jei neskaičiuosime knygos vaikams ir tų, kurias T.Marcinkevičiūtė išvertė iš anglų kalbos, bus devintoji jos kūrybinėje biografijoje.

– Ką simbolizuoja Jūsų knygoje, kurią skaitytojai veikiausiai galės atsiversti jau rugsėjį, metaforiškai pakvipsiančios alyvos?

– Žmogaus gyvenimo trapumą. Ir grožį, jo siekinį. Kalbėdama apie žmogaus gyvenimo alyvas, turėjau galvoje ir jo, jau subrendusio, kopimą ant naujo egzistencijos laiptelio. Kai kūnas tampa nebe toks paklusnus, kai tai jau nebe jauno žmogaus kūnas, o siela dar nepasikeitusi, troškimai ir idealai dideli, o gyvenimas dar toks gražus, kad iš jo norisi laukti daug ko netikėto.

– Kodėl nauja Jūsų eilėraščių rinktinė neskubėjo pasirodyti net ketverius metus?

– Tai gana įprastas laikas naujai eilėraščių knygai. Tai – pakankamas terminas, per kurį autoriaus gyvenime įvyksta pokyčių.

– Jie neišvengiamai atsispindi ir eilėraščiuose?

– Dažnai taip, bet tai nėra taisyklė. Būna, kad poezija rieda savo keliu, o gyvenimas – savo. Tai kaip lygiagretūs plentai, tik vienas gali vesti į Šiaurę, kitas – į Pietus. Ir sunku iš anksto pasakyti, ką ras skaitytojas – arktinį speigą ar baisų karštį.

– Ar galima prognozuoti, kokią temperatūrą pajus skaitytojas naujausioje Jūsų poezijos knygoje?

– Ši knyga galbūt bus ne visai tokia, kokios ankstesnės mano eilėraščių knygos. Nežinau, ar ji bus kiekvienam suprantama. Ji tarsi tiria patį pragaro dugną. Nusileidžia žemyn, taip žemai, kiek tik begalima, ir tyrinėja. O paskui – tarsi bandymas kilti aukštyn, kažką supratus, apsivalius, nuskaistėjus. O temperatūra, nusileidus į žemės gelmes, labai aukšta. Bet taip vyko su mano vidiniu gyvenimu, kuris buvo deginamas pragariškoje ugnyje. Turėjau visa tai kažkaip išreikšti, išsakyti. Taip ir gimė šios, naujausios, mano knygos eilėraščiai – lyg išdeginti, nužiesti aukštakrosnėje.

– Ar eilėraščius reikia skaityti pažodžiui? Ar verta ieškoti paralelių tarp autoriaus išgyvenimų ir poezijos?

– Nenorėčiau patarinėti skaitytojui, kaip jis turėtų skaityti mano eilėraščius. Tačiau jei ryžčiausi patarti, tai patarčiau tik taip: reikia įlįsti į akvalangą, apsirūpinti deguonies atsargomis ir nerti į povandeninį pasaulį, kuriame verda intensyvus gyvenimas. Nors visa tai vyksta giliai, o gelmėse visuomet tamsu, vis dėlto ten galima rasti ir šviesos. Tikiuosi, kad mano knygos skaitytojas jos ras.

Tos knygos pasaulėvaizdis toks, tarsi žengtum į pavojingą zoną, kurioje gali nutikti daug dalykų. Iš pradžių atrodo, kad tie dalykai negatyvūs, kad nebus jokių išėjimų, bet vėliau turėtų paaiškėti, kad ten yra ir kažko, panašaus į pralaužtą užtvanką. Pro ją prapliumpa ištylėti, tiesmukai nepasakyti dalykai. Jie – šviesūs.

– Jei reikėtų sugalvoti trumpą apibūdinimą Jūsų eilėms, jų moto, kaip jis skambėtų?

– Savo eilėraščius aš apibūdinčiau taip: iškentėtas optimizmas. Nepaisant nieko, man būdingas optimizmas, tik nepripažįstu jo rožinio. Manau, kad žmogus privalo iškentėti, ištverti labai daug ir išeiti iš mūšio lauko jei ne nugalėtojas, tai bent nepralaimėjęs mūšio prieš patį save.

– Kada Jūs, dviejų vaikų mama ir vyrui pietus gaminanti žmona, kuriate?

– Sakyčiu, kad mane tai ištinka pliūpsniais, aš kaip kulkosvaidis. Galiu ilgai tylėti ir laukti, kol susikaups didelis emocinis ir intelektualinis užtaisas, kuris susprogdintų kūrėją gaubiančią tylą.

Tos tylos kiekvienas kūrėjas ir ilgisi, ir bijo.

Paskutiniąją būsimosios savo knygos dalį aš parašiau Austrijoje, Kremso mieste. Tai buvo kūrybinė komandiruotė, kuria jubiliejaus proga mane apdovanojo Lietuvos rašytojų sąjunga, ir tokios progos aš, žinoma, pasistengiau nepraleisti. O šiaip kuriu, kai turiu, ką pasakyti. Kol neturiu, stengiuosi skaitytojui per daug nelįsti į akis.

– Tarp dalykų, kurių nemėgsta kūrėjai, dažnai linksniuojama buitis ir rutina. Kas Jums, moteriai poetei, yra kasdienybė?

– Man kasdienybė yra ne tiek rutina, kiek varomoji jėga, verčianti daryti ne tai, ką nori, bet tai, kas būtina. Kad išsivaduotum iš kasdienybės gniaužtų, geriausia imti ir pasielgti netikėtai – ir aplinkiniams, ir sau. Tokie poelgiai dažnai būna patys teisingiausi.

Kasdienybę galėčiau palyginti su kietu kalnų akmeniu, kuriame kartais blyksteli brangakmeniai.

– Ką pavadintumėte savo brangakmeniais?

– Visų pirma – artimus žmones. Ir draugystę. Aš labai vertinu gražius žmonių santykius. Esu įsitikinusi, kad nuo jų priklauso tavo siekis būti turiningesniam ir geresniam. Pagaliau – ne pilkam emociškai.

– Kokie mėgstamiausi Jūsų poetai? Ar, bėgant laikui, keičiasi jų sąrašas?

– Nelabai. Man patiko ir patinka rusų poetai: Ana Achmatova, Marina Cvetajeva, Osipas Mandelštamas, Borisas Pasternakas, Aleksandras Blokas. Mėgstu ir anglosaksų poetus – sonetų meistrę Edną St.Vincent Millay, Silviją Pliat, dar keletą kitų. Bet nepasakyčiau, kad mane labai žavėtų šiuolaikiniai pasaulio poetai. Taip, jie į poeziją įleidžia naujos jėgos, naują pasaulėvaizdį. Vis dėlto manau, kad, kalbant apie kūrybinę temperatūrą, ji buvo aukštesnė mano išvardytų meistrų. Jie buvo tikrieji savo epochos liudytojai.

– Kodėl mėgstamiausių poetų sąraše nėra Jūsų vyro, poeto Gintaro Patacko?

– Jo ten nė negali būti, nes aš kalbu apie visą pasaulį, o jis yra neverčiamas iš svetimos kalbos lietuvių poetas (juokiasi). Jis yra poetas, kurio poeziją aš myliu, gerbiu, ja žaviuosi ir norėčiau, kad kada nors kuri nors pasaulio mergina pasakytų, jog Gintaras buvo nepralenkiamas savo epochos liudytojas. Beje, aš nepaminėjau ne tik jo – ir kitų lietuvių poetų, kuriais žaviuosi. Tam, kad nekaitinčiau aistrų ir ambicijų, ilgą jų sąrašą verčiau nutylėsiu.

– Jei reikėtų pasirinkti laiką gyventi, kokiame norėtumėte atsidurti?

– Norėčiau gyventi savo epochoje ir ją liudyti. Tiesa yra ta, kad nė viena epocha kūrėjui nebuvo lengva. Mes matome tik tų laikų atšvaitus jų kūryboje, kaip kad degančią žvakę B.Pasternako eilėraštyje – tarsi budinčią sielą. Tas budėjimas, dažnai žmoniškumo paunksnėje, svilinant įvairių epochų karščiams, būdingas visiems kūrėjams. Jų likimai visais laikais buvo ir sunkūs, ir dramatiški. Tačiau jie kūrė lyg šauktų: menas ir jo kūrėjai reikalingi, kad pasakytų, koks gražus yra pasaulis.

Jūratė Kuzmickaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.