„Gerbk savo tėvą ir motiną”, – skelbia vienas iš dešimties Dievo įsakymų. Visi šito tikimės iš savo vaikų. Bet ar toji pagarba yra savaime suprantamas dalykas?
Po keleto šeštadieninių rašinių tėvų ir vaikų santykių tema atskriejo toks nusivylusios mamos laiškas:
Mes su vyru visą savo gyvenimą stengėmės dėl vaikų, bet jie užaugo tikri parazitai. Abu nedirba, nesimoko, geria, valkiojasi. Mes juos išlaikome, išmaitiname, o jie spjaudo ant mūsų. Nesu šilto žodžio išgirdusi, o apie pagalbą nėr ko kalbėti. Kodėl kiti vaikai kaip vaikai, mokosi, dirba, tėvų klauso? Juk mes – padorūs žmonės, vaikus žiūrėjom, rengėm, maitinom. Jūs man pasakykit, ar taip turi atsidėkoti vaikai savo tėvams? Ar ne per daug mes jiems leidžiame? Dabar politika kokia: mušti vaikų negalima. O kas iš jų išaugs? Idiotai ir debilai. Aš dabar gailiuos, kad per mažai saviškiams į kailį įkrėčiau, kai mažiukai buvo…”
Laiškas ilgas, čia tik jo santrauka. Pasirašo „Nelaimingi tėvai”.
Keletas klausimų
Perskaičius šį laišką, ir apskritai girdint „padorius tėvus” skundžiantis „debilais vaikais”, norisi kai ko paklausti…
Ar jūs teigiate, jog esate tėvai, kurie užaugino vaikus parazitus?
Kas jūsų vaikams diagnozavo psichikos ligas – „debilas, idiotas”?
Ar jūs norite pasakyti, kad KITI tėvai savo vaikus užaugino protingus, kultūringus ir savarankiškus? Jūs gerbiate jų pastangas?
Kam jūs skiriate savo klausimą „kodėl kiti vaikai – kaip vaikai”, o jūsų – „parazitai”?
Ir paskutinis klausimas: ką jūs manote apie posakį „Obuolys nuo obels netoli rieda”?
Mūsų atspindys
Žmonės dažnai stebisi: „Tokie padorūs tėvai… o vaikai va nuėjo šunkeliais”. Kaip „geroje šeimoje” užauga „blogas vaikas”?
Tam, kad suvoktume, kodėl mūsų vaikai yra tokie, o ne kitokie, turime dažniau žiūrėti į veidrodį. Ir nevengti jame pamatyti tai, kas mums nepatinka.
Ar jūs turite neigiamų charakterio bruožų? Aš taip pat turiu. O kas jų neturi? Sakykime, jūs linkusi greitai susinervinti, karščiuotis, pakelti balsą. O kai jūsų vaikai elgiasi taip pat? Ant ko jūs pykstate? Žinoma, kad ne ant savęs. Ant vaikų!
Kitaip tariant, tėvai su savo ydomis yra linkę kovoti ne savyje, o vaikuose. O juk tereikia nerodyti blogo pavyzdžio ir neperduoti vaikams to, kas jums nepatinka.
Kai savo vaikuose pamatome savo pačių ydas, iš karto ginamės: „tai ne mano”. Mama rodo pirštu į tėtį, tėtis – į mamą. Nė vienas nekaltas! Tuomet lieka viena išvada: kad vaikas – blogas. Tiesiog blogas, ir viskas. Blogas savaime, iš niekur nieko.
Būkime sąžiningi: vaikai yra mūsų psichologinis portretas. Jeigu jis toks nemalonus, nekaltinkime dėl to vaikų…
Nelaimingi vaikai
Keista, kad gyvenimo saulėlydyje žmonės gailisi savo vaikams per mažai davę ne meilės ir šilumos, o… į kailį. Ir dar „autoritetingai” pataria kitiems.
Savo vaikų ateitį, jų charakterį, vertybes, pagrindus po kojomis programuojame perduodami jiems savo patirtį. Išmokome juos to, ką mokame patys. To, ko nemokame, neperduosime, kad ir kaip norėtume.
Jūs – nelaimingi tėvai? Nelaimingų tėvų vaikai dar nelaimingesni. Sprendžiant iš laiško, jie neišmoko priimti sprendimų, įveikti kliūtis. Regis, juos kamuoja kompleksai ir baimės. Jie nepasitiki savo jėgomis. Jie neturi supratimo, kur save dėti. Tokių niekam nereikia. Jie jaučiasi siaubingai, žudosi alkoholiu. Nepavydėtinas likimas.
Galbūt jie nežino apie save nieko gero?.. Jeigu jūs savo vaikams nuo mažens kartojote, kad jie – idiotai, tai galų gale pasiekėte savo: jie patikėjo.
Bumerangas
Tėvai, kurie labai jausmingai įtikinėja, kokie blogi yra jų vaikai, tarsi klausia kitų: kas juos tokius nevykusius padarė?
Sakote, visą gyvenimą stengėtės tik dėl jų? Rengėte, maitinote. Manote, jog to pakanka? Apsirengęs ir pavalgęs – tai dar ne žmogus.
Gal jūs per daug juos globojote, ribojote, drausminote ir jie neišmoko savarankiškumo? Galbūt jūs jiems įteigėte, kad pasaulyje viešpatauja tik blogis ir nėra prasmės kautis, eiti į priekį?..
O gal tie „blogi vaikai”, žvelgdami tėvams į akis, matė tik tuštumą? Gal jie užaugo su tėvais, kurie niekada neglaudė prie širdies? Tai kaip galima senatvėje iš jų tikėtis švelnumo?
Niekas už pačius tėvus neatsakys į klausimą, KODĖL jų vaikai tokie, o ne kitokie. Niekas už juos negali pažvelgti į veidrodį ir pamatyti atsakymo.
Kita vertus…
… galbūt jūs šiek tiek perdedate?
Gal nėra jie tokie blogi?
Nedaug yra tėvų, kurių būtų patenkinti savo suaugusiais vaikais. Dauguma skundžiasi pagarbos stoka…
Tėvams nepakanka to, kad vaikai išsimokslino, dirba, sukūrė šeimą ir augina vaikus. Jie nori apčiuopiamos pagarbos, tai yra matomų, girdimų dėmesio ženklų. Pagarbą jie dažnai supranta tiesiogiai – kaip jos rodymą. Jeigu suaugęs vaikas savaitgalį neatvažiuos ir nepaskambins, tėvai tuoj pat jį įtars beširdiškumu…
Neskubėkim apkaltinti vaikų nejautrumu ir nepagarba. Jie turi savo gyvenimą, savų problemų: darbe, šeimoje, buityje, su vaikais… Gal jie nori tiesiog pailsėti, gal juos kas nors labai įskaudino, gal dabar su niekuo nenori bendrauti, o gal vengia jūsų skundų ir priekaištų, jūsų vis dar besitęsiančio „auklėjimo”…
Kuo labiau kas nors reikalauja dėmesio, tuo labiau norisi atsitraukti. Kai vaikai jaučia tėvų nepasitenkinimą, jų šiltus jausmus pakeičia psichologinė įtampa ir kaltė. Tuomet bendrauti darosi sunku.
Suaugusių vaikų nebeišauklėsi. Ką galėjote, tą jiems jau davėte. Dabar jie grąžina tas dovanas pagarbos arba nepagarbos pavidalu…
Pagarba, kaip ir meilė, būna tik abipusė. Kiek atiduodi – tiek ir sugrįžta.
Andromeda Milinienė
„Vakarų ekspresas”