Pirėnuose lietuviai atrado du naujus urvus

Ispanijoje, mažyčiame kalnų kaimelyje Linas de Broto, kur kasmet rugpjūtį vyksta tarptautinės speleologų ekspedicijos, lietuvių speleologai atrado du naujus urvus. Vienam jau duotas Ūlos vardas.

Žemėje beveik neliko pėdos, kur nebūtų įžengęs žmogus. Tik urvai ir vandenynai liko ta vieta, kur dar galimi geografiniai atradimai. Tirti okeanų gelmes turbūt retas kuris sugebėsime. O pažinti neatrastą požemių pasaulį galime kiekvienas. Aš pabandžiau ir esu amžiams pasmerktas būti speleologu.

Susitikimo vieta – Linas de Broto

Mes, aštuonetas lietuvių speleologų, Ispaniją pasiekėme skirtingais keliais. Susitikome Linas de Broto kaimelyje. Akmeninės trobelės, regis, čia nesikeičia per amžius. Vietos bare kabančiose kaimo fotografijose keičiasi daug kas – medžiai, žmonių veidai, transporto priemonės, tik ne iš plokščių akmenų statyti namai.

Miestelyje gyvena apie 500 gyventojų. Tai sužinojęs nepatikėjau, nes po Linas de Broto vaikščiodami gerą valandą vietos gyventojų pamatėme ne daugiau kaip dešimtį. Ir tik po kiek laiko suprantu, kad daugiau jų ir negalėjome matyti – buvo siestos metas.

Miestelis atgyja vėlų vakarą. Apie dešimtą valandą į vietos barą pradeda rinktis vyrai. Moterų būna vos viena kita. Visos sėdimos vietos greitai būna užimtos, o lankytojai ant stalo traukia įvairiausius žaidimus – kortas, domino, šaškes. Tokie ispanų pasisėdėjimai trunka iki vėlyvos nakties.

Malūnsparnis palengvino naštą

Šį kartą į kalnus kėlėmės kiek neįprastai – visą kelias tonas sveriančią urvų tyrinėjimams ir gyvenimui kalnuose skirtą įrangą į stovyklavietę užkėlė sraigtasparnis. Mums teliko užlipti į kalno viršūnę.

Kai ryškiai dažytas malūnsparnis nusileido į pievą, neišjungus variklio ant lynų prie jo buvo prikabinti du milžiniški maišai su ekspedicijos įranga. Visiškai lengvai, tartum maišai būtų pūkiniai, jie pakilo ir nėrė į kalnų slėnį.

Dvidešimt penkių žmonių komanda mažomis grupelėmis pradėjo lipti į kalno viršūnę. Maždaug pusantro kilometro vertikalų aukštį įveikėme tik nuėję keliolika kilometrų. Nemenkas atstumas netgi neturint kuprinės ant pečių. Stovyklą pasiekėme prieš pat sutemas.

Stovykla su sniego tirpykla

Dešimties palapinių miestelis įsikūrė šalia įspūdingos viršukalnės – Tendeneros. 2853 metrų siekiantis kalnas yra aukščiausias šiame regione. Šioje vietoje speleologai įsikuria jau keliasdešimt metų, kai tik pradėjo tyrinėti Aranoneros urvų sistemą.

Tik atvykę pastatėme sniego tirpyklą – vaikišką pripučiamą baseiną prikasėme sniego iš šalimais esančio urvo. Saulės tirpdomas jis greitai virto vandeniu. Artimiausias vandens šaltinis – už pusantros valandos kelio. Tokia sistema mums tikrai pravertė.

Visas stovyklos gyvenimas sukasi apie bendrą palapinę. Čia gaminamas valgis, aptariami urvų tyrinėjimo planai, pasakojami įspūdžiai.

Aranoneros urvų sistema

Urvų sistema – tai keletas susijungusių urvų. Aranoneros sistema turi devynis įėjimus. Bendras iki šiol atrastų požeminių takų ilgis – 43 kilometrai. Gylis – 1338 metrai. Sunku įsivaizduoti, kas būtų, jei čia kas nors pasiklystų.

Nors sistema tyrinėjama jau keletą dešimtmečių, kasmet joje atrandama vis naujų takų, prijungiama naujų urvų. Kiekviena naujai atrasta urvo dalis išmatuojama, nubraižomas jos topografinis planas.

Visi duomenys suvedami į specialią programą. Pagal gautą medžiagą nubrėžiamas trimatis vaizdas, kuriame aiškiai matyti visi šiose apylinkėse atrasti urvai, jų kryptis, gylis ir padėtis sistemos atžvilgiu.

Galima tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi speleologai, kai suvedus visus duomenis į kompiuterį matosi, kad iki dviejų skirtingų urvų susijungimo kelių šimtų metrų gylyje telieka 14 metrų… Deja, sujungti tų urvų iki šiol niekam nepavyko.

Požeminė stovykla – be komforto

Kitą dieną po aklimatizacijos prasideda rimtas darbas. Į kelių šimtų metrų gylį reikia nunešti būtiną įrangą ir medžiagas požeminei stovyklai. Požeminė stovykla urve statoma tada, kai tyrimai vyksta labai giliai ir išlipti į žemės paviršių netikslinga – atima daug jėgų ir laiko. Paprastai tokia stovykla statoma ne mažesniame nei pusės kilometro gylyje. Mes ją įrengėme beveik kilometro gylyje.

Stovykla – gal kiek per skambus žodis, kadangi ją sudaro vienintelė keletą kvadratinių metrų užimanti palapinė. Kitokiai stovyklai urve dažniausiai net neužtektų vietos – ne taip paprasta rasti sausą plotą. Kartais tokios palapinės statomos tiesiog virš požeminės upės. Keleto metrų aukštyje sukonstruotas metalinis karkasas apklojamas specialia minkšta medžiaga, o virš jo išgaubiama arka. Toks statinys gelbsti speleologus nuo šalčio.

Paprastai tokioje palapinėje miega 4-8 tyrinėtojai – po keletą žmonių viename miegmaišyje, kad būtų sutaupoma kiek įmanoma daugiau šilumos. Tačiau beveik visi tokios stovyklos gyventojai vis vien sušąla. Miegmaišis dėl urve tvyrančios šimtaprocentinės drėgmės šlapias tampa jau pirmąją naktį. Be to, nuo prakaito permirksta ir arčiausiai kūno esantys rūbai, su kuriais miegama. Komforto požeminėje stovykloje nė su žiburiu nerasite.

Potvynis išvijo iš urvo

Į urvą pradėjome leistis prieš pat didžiąsias liūtis. Vėliau sužinojome, kad šių liūčių laikotarpiu kalno papėdėje baiminantis nuošliaužų buvo evakuoti ištisi kaimai.

Su keletu maišų įrangos leistis nebuvo labai lengva. Ir kokia buvo mūsų nuostaba, kai tose vietose, kur vandens anksčiau nebūdavo nė lašo, radome telkšančias balutes. Norėdami eiti toliau turėjome virvėmis leistis po kriokliu. Stenkis kiek nori, bet vanduo pasiekia visus kūno užkaborius.

Nusileidę į aikštelę, kurioje turėjome palikti įrangą, sutikome kitą mūsiškių komandą. Jie grįžo neįvykdę užduoties – vanduo urve tekėjo galinga srove. Eiti toliau buvo neįmanoma. Supratome, kad viršuje – liūtis. Žinojome, kad jei lietus nesibaigs, o mes dar kurį laiką užtruksime – būsime įkalinti, nes vanduo užtvers visus praėjimus.

Išėjimą pasiekėme, kai baigėsi lietus. Ispanai sakė tokio nematę 15 metų.

Atradimai uždega

Japonų rašytojas Koji Suzuki yra pasakęs: „Speleologijos esmė – ne urvų, kuriuos jau atrado kiti, tyrinėjimas. Svarbiausia yra atrasti dar niekieno nepaliestą urvą ir pirmam į jį įžengti. Tai saldžiausia akimirka speleologo gyvenime. Sakoma, jog tas, kuris patyrė šios akimirkos grožį, yra pasmerktas visiems laikams būti urvų tyrinėtoju.“

Žengti ten, kur dar nėra stovėjusi kito žmogaus koja, yra kiekvieno speleologo svajonė. Mudviem su speleologe Irena ji išsipildė. Dviese atėjome prie urvo, kuriame vakar atradome dar niekam nežinomą plyšį tarp uolienų.

Į uolieną virš šulinio įkaliau dvi skyles, įsukau po varžtą. Prie jų pritvirtinau virvę – toks įrenginys gali išlaikyti keliolika tonų. Vienas po kito nusileidome žemyn. Netrukus pasiekėme vietą, kur teko nusimesti nuo savęs įrangą ir spraustis siaura požeminės upės vaga. Kai kur vos tilpo šalmas.

Irena išmatavo naujai atrastą urvą. Aš laksčiau kaip įgeltas ir kaišiojau nosį į visas skyles. Niekad nemaniau, kad atradimo džiaugsmas bus toks saldus. Norą sužinoti, kur toliau urvas eina, stabdė tik atsargumas.

Prasispraudėme siauru plyšiu keliolika metrų į priekį. Kelią pastojo dešimties metrų praraja. Norint eiti toliau reikėjo virvių, o jų neturėjome. Nors ir skaudančia širdimi, teko grįžti atgal.

Patikiu Koji Suzuki žodžiais. Patyrę atradimo džiaugsmą, dabar jau esame pasmerkti. Pasmerkti iki gyvenimo pabaigos tyrinėti urvus – kad vėl patirtume atradimo džiaugsmą.

Urvui duotas Ūlos vardas

Sako, apetitas atsiranda bevalgant. Atradę nežinomą urvo dalį, kitą dieną vėl degėme noru atrasti mokslui dar nežinomą urvą.

Išsiruošėme į slėnį, esantį beveik už penketo kilometrų nuo pagrindinės stovyklos. Lyguma nueiti tokį atstumą būtų vienas juokas, tačiau kalnų pašlaitėmis tai užtruko beveik dvi valandas.

Lyg kalnų ožiai keberiojomės stačiu kalno šlaitu ir atidžiai pažvelgdavome į kiekvieną skylutę žemėje – o gal ten slepiasi naujas urvas. Į kiek didesnę mėtėme akmenukus. Iš garso galima suprasti, kokio gylio duobė. Svarbu ir vėjas. Jei iš skylės justi vėjo dvelksmas, vadinasi, apačioje yra urvas. Dėl po žeme susidariusių ertmių ir temperatūros skirtumų oras juda. Kuo greičiau jis juda, tuo didesnis ir gilesnis urvas po žeme.

Pasirodo, užsispyrėliams sekasi – per ekspediciją atradome du naujus urvus. Iki šiol urvų yra atradęs tik vienas lietuvis – Raimondas Daniūnas. Tai atsitiko prieš 25 metus Kryme.

Urvą atradęs žmogus įgyja teisę pavadinti jį norimu vardu. Saviškiui nedvejodamas duodu Ūlos vardą. Irena dėl savojo dar galvoja. Ne kiekvieną dieną tenka tokia garbė. Yra toks speleologų nemėgstamas, bet visuomet pasitvirtinantis dėsnis: didžiausi atradimai padaromi paskutinę ekspedicijos dieną, kai nebelieka laiko tyrimams.

Taip atsitiko ir šįkart. Du nauji lietuviški urvai liko netyrinėti – tik atrasti. Pritrūko laiko. Tačiau entuziazmas dėl to niekam neišblėso. Atvirkščiai, jau žinome, kur praleisime kitų metų rugpjūtį. Tęsinys – kitais metais…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.