Nenuklysime labai toli nuo tiesos į šį klausimą atsakę – gali būti. Pasaulis mėgsta įvairovę. Jeigu nebūtų drovių ir kuklių, niekada nesužinotume, kas yra drąsūs ir veiklūs.
Į galvą kasdien kala: siek karjeros, būk veržlus, veiklus, skubėk, nugalėk, įveik! Gali pamanyti, kad gyveni mūšio lauke, kur nuo pat ryto atsikėlus priartėja frontas. O jeigu visai nenori tapti viesulu ir siautėti nuo aušros iki saulėlydžio? Jeigu esi drovus? Ir, dar blogiau, – tau tai patinka! Būti savimi, o ne apsimesti narsiu tigru. Ar dar galima šiais laikais droviesiems iškišti galvą į gatvę ir įlipti į troleibusą? Ar jau rūpintis požeminėmis slėptuvėmis ir apsigyventi kartu su šikšnosparniais?
Kai repeticijos nepadeda
Kiekviena rugsėjo pirmoji droviam mokiniui rimtas išbandymas. Po laukinės vasaros su trumpėmis ir artimais suprantančiais tave draugais, turi įlįsti į uniformą ir susitikti su ne visada draugiškais mokiniais. O kur dar mokytojos, kurios neprivalo tave mylėti. Prisimenu, kaip žingsniuodama gatve nuolat kartodavau: ištiesti ranką, įteikti gėlę ir pasakyti: „Su rugsėjo pirmąją”. Šiek tiek pritūpti ir nusišypsoti. Šis ritualas būdavo toks sudėtingas, kad taip ir traukdavo pasukti kur nors prie ledų kioskelio ir pavėluoti į iškilmes. Raudona kaip pomidoras būdavau, kai ritualas sugriūdavo. Stipresni alkūnėmis prisiirdavo prie mokytojos su gėlėmis, nustumdami mažiau sportavusius. Gėlė paskutiniu įteikimo momentu lyg išsigandusi nulenkdavo galvą. Gėdų gėda! „Ė, žiūrėk, ji sulūžusią gėlę atnešė!” – surikdavo koks nors išdavikas. Norėjai būti pilka pele, o dabar tapai visiems matoma scenos primadona: visi atsigręžia. Tik ne ploja, o kvatojasi. Šventė pavirsta ašarų liūtimi, kurias, dėl to paties drovumo, tramdai kaip didžiausius priešus, mosikuodama baltais rankogaliais ir juos glamžydama.
Patraukli ir žemyn nuleista galva
Pasirodo, visiškai nereikėjo jaudintis. Na ir kas, kad parausi, pravirksi? Šios emocijos kol kas neįtrauktos į nusikaltimų sąrašą. Drovumas nėra mirtina yda. Galima būti tokiu ydingu. Daug tokių. Prieš keletą metų Lietuvoje atlikus tyrimą paaiškėjo, jog 62 proc. apklaustųjų yra drovūs. Ir net 42 proc. tai kelia problemų. Visgi 90 proc. drovuolių tiki, kad jų drovumas gali būti įveiktas. Ir tik vienas vienintelis žmogus pareiškė, kad jis niekada nebuvo ir nebus drovus. Be to, drovumas nėra tautinis bruožas. Ir šįkart nepavyks vėl visko suversti lietuviškam charakteriui. Amerikietiškas šia prasme nedaug skiriasi. 48 proc. amerikiečių mano, kad jie yra drovūs. Droviųjų daugėja – prieš dvidešimt metų Amerikoje jų buvo 40 proc.
Mokymas – „iškelk aukščiau galvą”, gali patirti pralaimėjimą. Ar pasikeičia galva, kai ją nuleidi? Bet kokioje pozicijoje ji ta pati. Geroji drovumo pusė gali būti stipresnė už blogąją. Sveikai drovūs anksti išmoksta įveikti sunkumus. Nedrovūs tokio patyrimo neturi. Kiekvienas patyrimas, net ir neigiamas, kartais duoda daugiau naudos, negu žalos. Kai blogai, ar gali būti blogiau? Tik geriau! Pavyzdžiui, drovėjaisi tapti scenos žvaigžde, likai paprasta užsienio kalbų vertėja. Gali kiekvieną minutę ramiai pirkti kefyro, dešrelių ir mango bet kuriame prekybos centre. Tavęs nesmaigstys įkyrūs žvilgsniai, nepuls sveikintis ir spausti rankos gerbėjai. Tu netgi galėsi pasikrapštyti kutenamą nosį. Apie aprangą net neverta kalbėti: kaip nori ir ką nori. Nors pižama puoštis galbūt nederėtų.
Drovumas pats geriausias dalykas ir besikeičiančiame mados pasaulyje. Dėl jo tu niekada nesirausi galvos nuo plaukų, neįstengdama nusipirkti „Escada” suknelės. Ir tavo vyras gyvens ilgiau, nei veikliosios, kuri nuolat jį graužia kartodama: „Neturiu kuo apsirengti!” Drovios moterys turi. Ir visada. Be to, vertinant aprangos stilių ir skonį, daug sveikiau būti drovia. Nes tokią asmenybę net ispanų inkvizicijos kankinimai neprivers dėvėti stringų. Tuo metu, kai veiklios, drąsios, žavios laksto su šiomis siaurikėmis kasdien ir periodiškai – pas gydytojus. Dėl siaurikių sukeliamo pašalinio poveikio. O tu? Tu drovi. Todėl sveikai dėvi „Utenos trikotažo” medvilninius apatinius. Ir neįkyri savo gydytojai.
Pralaimėjusių pergalė
Britų medikai ką tik paskelbė, kad drovūs žmonės turi keisti gyvenimo būdą. Nes drovumas trumpina gyvenimo trukmę ir sukelia širdies bei kraujagyslių ligas. Bet tirti buvo tik vyrai. Drįsčiau paabejoti: ar gyvenimą trumpina drovumas, ar aplinkinių požiūris į šią savybę? Kiekvienas drovuolis ilgiau gyventų, jeigu už tai nebūtų smerkiamas ir pajuokiamas. Todėl svarbu neatiduoti savęs tamsiai drovumo pusei. Kuri pradeda kankinti, prišaukia širdies ligas, vienatvę, depresiją ir savęs niekinimą. Drovieji galėtų pasidžiaugti savo savybe. Argi gyvenimas – kareivinės, kad visi turi būti vienodi? Mažai, kas rausta be pudros. Tu tai gali. Nedaug kas sugeba „neišrėkti į akis visos teisybės” (nors niekas nežino, kas ji yra), kai iškyla pavojus jo interesams. Tu tai gali. Bet jeigu reikės gelbėti kieno nors gyvybę – pasakysi. Drovieji dažniausiai būna dar ir padorūs.
Manau pasaulis pavargs nuo sėkmingų, drąsių ir tinkamų visur, kaip antibiotikai. Kai pamatau verslią ir labai veiklią pažįstamą, jau dabar skuodžiu į kitą gatvės pusę. Bijau, kad ji vėl kalbės apie darbą ir pinigus, o aš mėgstu poilsio ir vaikų temas. Ir galiu grįžti pusę kilometro atgal pasikalbėti su neatitinkančia laiko dvasios – drovia. Jos ramybė – kaip vėsus kompresas išprakaitavusiai nuo aplinko kaktai. Stipriai nedrovūs primena nesprogusias bombas ir nuo jų sklinda sieros kvapas. Man labiau patinka žolynų.
Ginčykimės dėl skonio. Žinau rezultatą: drovūs ginče pralaimės. Ir tai dar vienas jų laimėjimas! Žinote, kodėl? Todėl, kad jeigu visi žavisi gulbėmis, tai dar nereiškia, kad turi išnykti žąsys.