„Jei kiaulė turėtų ragus, visą svietą išbadytų”
Aukštaičių patarlė
Romėnai iš savo valdžios reikalaudavo duonos ir žaidimų, o ši tuos reikalavimus tenkindavo grandioziniais, dažniausiai kruvinais cirko renginiais. Mes duonos nebereikalaujame, nes jos visi gali užsidirbti esant dabartiniam darbo rankų stygiui. Bet štai žaidimai mums tiesiog būtini. Netolimoje praeityje buvo populiarus žaidimas „nusipelnėme gyventi geriau”, o kiek vėliau ir kitas modernus žaidimas „tvarka bus”. Jų abiejų žaidėjai patys pasirodė nesilaikantys tvarkos, todėl žaidimai pasidarė nebeįdomūs.
Dabar žaidžiame naują žaidimą, kurį galima pavadinti „valstybininkai ir…” Kadangi antrasis žaidėjas dar niekaip savęs neįvardijo, duokime jam sąlyginį pavadinimą „gelbėtojai”. Pats pavadinimas „valstybininkai” turėtų būti suprastas, kad tai yra žmonės, kuriems valstybės reikalai yra svarbiau už jų asmeninius. Pasirodo, kad taip manyti gali tik koks nors politikos srityje netašytas pilietis. Mat šiais moderniais laikais „valstybininkais” pavadinti tie politikai ir jiems prijaučiantieji, kurių pagrindinis tikslas – valstybę suardyti iš vidaus: ar sudarant tinkamas sąlygas korupcijos vėžiui išsikeroti, ar jos ekonominį potencialą perduodant mums nelabai draugiškoms valstybėms, ar kokiais kitais tik jiems žinomais būdais. Žodžiu, tai aiškūs liaudies, atsiprašau, tautos priešai, kurių vieta -Pravieniškėse.
„Gelbėtojų” kilnus tikslas ir yra išstumti iš Lietuvos valdžios „valstybininkus”, kad ji pagaliau apsikuoptų, atsikratytų visokių kenkėjų, o valdžioje atsirastų nepriekaištingos reputacijos piliečiai, kurių, suprantama, itin gausu pačiose „gelbėtojų” gretose. Šiam tikslui pasiekti „gelbėtojai” panaudoja visas jiems šiandieną įmanomas priemones, kaip antai spaudą ir TV. Radikalesnės priemonės, tokios kaip prokuratūra ir teismai, „gelbėtojams” dar neprieinamos, nes ten dar pilna „valstybininkų”. Jei ir nepriklausoma prokuratūra prisidėtų prie „gelbėtojų” eskadrono, tai jau šiandieną daugelis „valstybininkų” į pasaulį žvelgtų pro grotuotą langą. Bet to dar nėra ir veikiausiai nebus bent jau iki naujų Seimo rinkimų, nes šiandienos prokuratūrai reikalingi tvirti įkalčiai, o ne tik informacija iš seniausios pasaulyje naujienų agentūros VPP (Viena Ponia Pasakė). Tai kam rimti politikai ir visuomenininkai žaidžia tokį žaidimą?
Idėja apvalyti valdžios struktūrą, kad joje neliktų korumpuotų elementų, labai pagirtina. Bet apvalyti galima tik veiksmais, o ne užkeikimais. Jei „gelbėtojų” rankose yra konkrečių įkalčių, kurie gali užtraukti baudžiamąją ar politinę atsakomybę, reikia kloti juos ant stalo ir arba kreiptis į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą, arba pareikalauti, kad pareigūnas atsistatydintų. Bet atrodo, kad svaresnių įkalčių kaip Januškos pirtelė ar VSD operatyvinė medžiaga „gelbėtojai” dar neturi, o jei turėtų, tai… Todėl „gelbėtojai” pasirinko kitą veiklos strategiją. Jie atakuoja svarbiausias valstybines institucijas: prezidentūrą, Vyriausybę, Konstitucinį Teismą. Pirmąsias dvi už tai, kad drįsta priimti ne tokius sprendimus, kokius priimtų jie, „gelbėtojai”, kartais užmiršdami, kad šiandieninis vadovų žingsnis – tai pačių „gelbėtojų” vakarykščių pasiūlymų realizacija. O Konstitucinis Teismas jiems neįtinka, nes vadovaujasi Konstitucija, o ne sovietiniu principu „jei reikia, vadinasi, galima”. Savo beatodairiška ir tik kartais pagrįsta kritika jie perša visuomenei nepalankią nuomonę apie Valstybės svarbiausias institucijas. Todėl kad ir kokius sprendimus priimtų Vyriausybė ar prezidentas, vis tiek „gelbėtojams” jie bus blogi, ad hoc. Toliau keli mano pasiūlymai.
Pirma, „gelbėtojams” turėtų būti aišku, kad korupcijos sumažės tada, kai bus visuotinai įvestas vieno langelio principas, nes taps nebeaišku, kam duoti kyšį. Korupcijos sumažės, kai bus uždrausta partijas finansuoti iš privačių verslo struktūrų, kad partijos rungtųsi idėjomis TV ekrane, o ne iš verslininkų išmelžtais ar iš užsienio atsivežtais pinigais. Ir kai tapsime ne tik žodžiais nepakantūs korupcijai, bet ir patys savo reikalų nespręsime kyšiais.
Antra, „valstybininkai” galėtų žinoti, kad tik maksimalus jų veiklos ir sprendimų viešumas yra pasitikėjimo jais garantas. Nesant tokio viešumo jie visada bus pažeidžiami. Pirmoji kregždė – tai vieši Vyriausybės posėdžiai. Bet kregždė dar tik viena.
Trečia, „gelbėtojams” reikėtų prašyti šv. Dvasios juos įtikinti, jog niekinamas požiūris į valstybės institucijas ir jų sprendimus griauna pačią valstybę.
Ketvirta, „gelbėtojai” turėtų suprasti, kad visuomenė gali atsinaujinti tik konsoliduojama, bet ne skaldoma. Todėl visas dabartinis „gelbėtojų” triūsas veikiausiai taps tik „monkės bizniu”.
Penkta, „gelbėtojams” privalu rūpestingai prognozuoti savo veiksmų pasekmes. Jų dabartinė veiksmų strategija ir taktika, visuomenės skaldymas „a la Paksas” kvieste kviečia kurią nors potencialią „stiprią ranką” greičiau pasiraitoti rankoves ir įvesti diktatūrą.
Galima būtų nekreipti dėmesio į šiuos suaugusių žmonių žaidimus, jei jie nekeltų pavojaus pačiai valstybei. O jos labui veikti „gelbėtojams” tikrai yra ką. Tik ne griauti – tai yra neįtikimai lengva ir tai moka daryti kiekvienas piemuo, bet statyti – šitai yra sunku ir toli gražu ne kiekvieno jėgoms.