Varduvos upė ties Seda, Mažeikų rajone, žvejų pamiršta, o gal jos dar nespėjo užteršti, nes ten pilna žuvies.
Dažniausiai Varduvoje žuvauju anksti rytą ir vėlai vakare.
Rytą prisigaudau ešerių. Ne šiaip sau – mažojo piršto dydžio, o po 300 – 400 gramų svorio. Nereikia nė mailiaus. Mauni naktinį slieką ir tuoj trauki į krantą vieną po kito dryžuotąjį.
Įdienojus ešeriai aprimsta. Sliekus pradeda tąsyti smulkmė.
Dieną tešla ar nedideliais marinuotais kukurūzais pasigaunu mažų kuojų. Jos – vakarui, kai pradeda pliauškėti lydekos.
Varduvos pakrantėje sunku sutikti žmogų, todėl nebijau palikti žuveles įrajinėje, specialiame kibire su skylėtu dangčiu, kur nors pakrūmėje, panardinęs į upę. Taip žuvelės išsilaiko iki vakaro.
Sykį palikau ramioje vietoje, kur nebuvo srovės, net akmenį į kibirą įdėjau. Tačiau vakare nei įrajinės, nei žuvelių. Pakilo vanduo ir nuplukdė. Nuo tada išmokau pririšti kibirą prie krūmo.
Esu bandęs vakare Varduvoje pasigauti mailiaus lydekoms, bet tai neįmanoma. Matyt, žuveles išvaiko vakarieniaujantys plėšrūnai.
Kuojomis gaudyti lydžius Varduvoje – tikras malonumas. Meti į pakrūmę – minutė dvi -jau ir turi kilogramo svorio lydeką.
Jos kimba labai ryžtingai. Plūdė akimirksniu pranyksta iš akių, ir lydeka tuoj tempia valą kur nors į pakrūmę. Reikia staigiai kirsti, ryžtingai traukti lauk. Ne sykį belaukiant, kol geriau įris, teko prarasti laimikį, įsipainiojusį į žoles ar šakas.
Dažniausiai pagavęs upėje vieną lydeką eini ieškoti kitos vietos, nes keletą didesnių lydžių vienas kito šalia nepakenčia.
Varduvoje sugavęs vieną plėšrūną, lauk kito. Gal ne iš karto, bet po 10 – 15 minučių plūdė vėl kaip kulka lekia į gelmę.
Praėjusį savaitgalį vienoje vietoje per valandą pagavau tris lydekas. Viena buvo kilogramo, kitos dvi – po 800 gramų svorio.
Kibo ir ketvirta. Aišku, nepagauta žuvis pati didžiausia.
Norėjau įleisti kuoją tarp lelijų. Prie pat vandens iššoko stambus lydis, griebė žuvelę ir aptaškęs mane dingo iš akių. Man ir meškerė iš rankų iškrito. Išgąsdino, rupūžė!
Jeronimas Kaubrys