Tai – tikra tiesa. Kiekvienos valties įgula, plaukdama į Kuršmares, pirmiausia galvoja: bus srovė ar nebus? Nuo to iš esmės priklauso meškeriojimo sėkmė. Tiesa, būna ir atvirkščiai: srovė, atrodo, normali, o nekimba. Tai – išimtys, nes lemia ir kitos aplinkybės: nepalankus vėjas (šiaurys, rytys), žemas slėgis ir pan.
Kalbėdami, kad srovė žaidžia su žvejais, turime galvoje, kad ji per dieną gali keistis: teka iš marių, o po kelių valandų, trumpai sustojusi, pasisuka iš jūros. Toks reiškinys, kaip rodo praktika, nieko gero žvejams neduoda. Bet dar galima kentėti ir laimikio (gerokai palaukus) tikėtis. Didžiausia bėda ištinka, kai mariose nėra srovės. Tada nors miegok valtyje. Tokia nesėkmė meškeriotojus verčia griebtis nepopuliarios žvejybos: priplaukti prie kranto žolių ir ten bandyti laimę su plūdine. Aišku, gero ešerio ar karšio nesitikėk, bet smulkesnio „kalibro” žuvelių gali prisivilioti. Bet su tokiu laimikiu grįžti iš Kuršmarių (!) nesolidu.
Praėjusį sekmadienį Stanislovo įgula išplaukė apie 12 val. Grįžę vyrai iš rytinės žūklės nieko paguodžiančio nekalbėjo: kibomenkai, srovė, tekėjusi iš jūros, pastebimai silpsta. Bet Stanislovo įgulos tokios žinios planų nepakeitė.
Sustojome savo įprastoje, pamėgtoje vietoje – prie laidų leistinoje vietoje. Srovė, tiesa, silpnoka. Sumetėme dugnines. Turėjome gero masalo: naktinių ir dieninių sliekų. Kantriai laukėme ir neramiai stebėjome srovės žaidimą. Mums atrodė, kad ji rengiasi įsibėgėti. Tai, žinoma, džiugino. Beje, kad yra aplink žuvų, rodė meistriškai nukapoti sliekai. Pasirodė ir pirmieji laimikiai: standartiniai ešeriukai. Truputį pasukome į gilumą, tikėdamiesi stambesnių žuvų. Deja, kibo tie patys „standartiniai”, sliekai dažnai būdavo jų grobis. Gerai, kad buvome masalu apsirūpinę.
Ir štai tau boba devintinės! Srovė susilpnėjo ir beveik sustojo. Argi tai ne jos žaidimas? Kantriai sėdėjome valtyje. Vakarėjo, kitos vietos ir nevertėjo ieškoti. Reikėjo galvoti apie „pabaigtuves”.
Tinkliukai su žuvimis tik dviejų įgulos narių galėjo sverti po du kilogramus. Trečiojo jis buvo gerokai lengvesnis. Nieko nepadarysi, taip dažnokai būna.
Kai jau ruošėmės baigti žvejybą, Stanislovas paprašė graibštuko. Po keliolikos sekundžių į valtį įkėlėme gražuolį per kilogramą sveriantį karšį. Tokiose sąlygose tai buvo atsitiktinumas. Bet malonus atsitiktinumas. Jo laivo vadui ypač reikėjo: žmogus kitą dieną ruošėsi važiuoti pas gimines į kaimą. O kaip iš Klaipėdos žvejys atvyks be tradicinių lauktuvių – paties pagautos šviežios žuvies!
Mums grįžtant, į marias skubėjo nakties žvejybos mėgėjai. Ramus, gražus vakaras, nuostabiai atrodančios vakarėjančios marios – tikra palaima. Tiesa, srovės nebuvo. Mes, žinoma, linkėjome savo „likimo broliams”, geros srovės, puikių laimikių.
Na, o bičiulis Valius pastarosios savo žūklės ilgai nepamirš. Vyrukas persikėlė senojoje perkėloje ir pasuko jachtklubo link. Nuo 10 iki 16 valandos niekas nekibo. O vėliau prasidėjo kažkas nepaprasto. Per 1-1,5 valandos Valiui net septynis kartus užkibo. Bet kokia nesėkmė: prisitraukia meškeriotojas didelį karšį prie aukštos krantinės, mėgina kelti jį, o žuvis tik tvyksteli uodega – ir lik sveikas, žvejy! Taip Valius paleido net penkis karšius. Tik du sėkmingai ištraukė, nes padėjo atėjęs meškerioti žmogus, kuris turėjo graibštą. Beje, tokį nesudėtingą įrankį visiems žvejojantiems Smiltynėje patartina turėti, kad išvengtų nuostolių.
Juras Šilgalis