Pasaulyje yra įvairios paskirties laivų. Pačios didžiausios laivų grupės – prekybiniai, žvejybiniai ir kariniai. Vyriškuose jūrininkų ginčuose dažnai aiškinamasi, kuri iš tų grupių yra „jūriškesnė”.
Teko dirbti su šturmanu, kuris, baigęs Odesos aukštąją jūrų mokyklą, buvo priimtas į karo laivyną.
Prisimindavo, kaip iš jo, atseit, „civilioko”, šaipydavosi kadriniai karininkai.
Vėliau pradėjęs dirbti Lietuvos jūrų laivininkystėje, jis gaudavo nuo kapitonų pastabų už per daug karišką elgesį. Ir jau tapęs kapitonu, vis dar gainiodavo ekipažą papildomais naktiniais aliarmais.
Dauguma aukštų prekybos laivyno vadovų turėjo puikybės kompleksus. Kai būdavo kalbama apie žvejus, jie teigdavo, kad tai žemesnės rasės žmonės. Taip samprotaudavo ir dažni iš Maskvos atvykę aukšto rango valdininkai. Valdininkai net nenorėjo suprasti, kad žvejybos laivyno jūrininkai buvo pralenkę „prekybininkus” ir plaukiojimo rajonais, ir navigacine technika, o daugelis net išsilavinimu, kalbų mokėjimu.
1969 metais, įkūrus Lietuvos jūrų laivininkystės laivybos skyrių, vadovauti jam Maskva paskyrė specialistus iš Murmansko ir Tolimųjų Rytų. Į vietinius jie žiūrėjo iš aukšto. Kai ateidavo žvejybinio laivyno šturmanai ir net kapitonai samdytis į darbą, išdidūs valdininkai net nepakalbėję, su grakščia panieka pasiūlydavo dviem lygiais žemesnes pareigas, nors kai kurie buvo baigę aukštąsias Leningrado ir Odesos jūrų mokyklas.
Tuo metu, kai laivininkystės laivai plaukiojo tik iki Ispanijos, žvejai jau dirbo ne tik Atlante, bet ir Ramiajame vandenyne. O juk užtenka dvidešimties minučių ramaus pokalbio ir gali tikrai įvertinti žmogų kaip specialistą.
Pagiriamasis žodis žvejams
Žvejybos pramonės laivynas buvo labai įvairus. Be žvejybinių laivų, buvo ir transportinių, ir tanklaivių, ir okeaninių gelbėjimo vilkikų. Ir dabar daug to laivyno kapitonų ir šturmanų dirba pasaulio laivyne ir puikiai susitvarko. Todėl nebuvo pagrindo juos niekinti.
Kiekvieno žmogaus veiklos srityje yra savi ypatumai. Žvejybiniai laivai drąsiai atviroje jūroje švartuodavosi prie kito laivo, leido valtis, norėdami gauti paštą ar apsikeisti produktais. „Prekeiviai” net uoste, norėdami prie kito laivo prisišlieti, mato problemą – reikia net uosto kapitono leidimo.
Kalbėdami apie atlyginimą matome grynai psichologinį skirtumą. Transportinio laivo jūrininko uždarbis nepriklauso nei nuo oro sąlygų, nei nuo to, kokį krovinį laivas gabena, ar visai jo neturi. Tuo tarpu žvejai, dėl audros negalėję išleisti tinklų ir nepagavęs nė vienos žuvytės, tos dienos uždarbiui gali rašyti nulį. Jie tikrai mato savo darbo rezultatus.
Laivyną smaugė biurokratai
Kalbant apie karo laivyną, mano, „civilioko”, prisiminimai susiję su tarybiniais laikais. Bendras įspūdis – kariniame jūrų laivyne buvo didelis biurokratizmas. Įsigilinus į šią sritį, aiškėja, kad biurokratizmas smaugia ir kitų tikrai jūrinių valstybių karo laivyną.
Per sovietinę šventę 1965 metų vasarą buvo nutarta atplukdyti iš Baltijsko į Klaipėdą kreiserį, prišvartuoti jį prie naftos terminalo krantinės ir porą dienų leisti miesto žmonių ekskursijas. Locmano akimis žvelgiant, kreiseris – vidutinio tonažo tanklaivio dydžio karinis laivas. Tik jis turi mažesnę grimzlę, galingesnius variklius, daugiau sraigtų ir yra žymiai manevringesnis laivas. Priimti tokį laivą uoste nėra jokių problemų: atplauks, per valandą bus įvestas į uostą ir prišvartuotas. Taip atrodė mums, Klaipėdos uosto locmanams.
Betgi tai pasaulyje galingiausio laivyno kreiseris. Todėl prieš porą dienų į Klaipėdą atvyko aukšti Baltijos karinio jūrų laivyno štabo karininkai, kreiserio vadas ir daug leitenantų adjutantų. Porą valandų uosto kapitono kabinete vyko slaptas posėdis, aptartas būsimasis manevras. Kariškių netenkino švartuotojų brigada, kurią sudarė keturi pagyvenę vyrai. Todėl iš vakaro atsiųsti du sunkvežimiai jūreivių, kurie pasistatė palapines ir gerai išsimiegoję laukė kreiserio. Jis turėjo atplaukti prie uosto bojos (tada penkios jūrmylės nuo molų) šeštą valandą ryto. Nuo to laiko privalėjo būti sustabdytas bet koks judėjimas uosto akvatorijoje.
Nuo kariškių gavau barti
Tuo metu aš dirbau locmanu ir kaip tik tą naktį budėjau. Apie pusę šešių uosto dispečeris nurodė iš vidinio reido prie devintos krantinės pastatyti vidutinio tonažo laivą. Buvo idealios sąlygos, ir jau pusę septynių laivą be buksyrų pagalbos pastatėme prie kranto. Tuo metu uosto vilkikai jau laukė kreiserio, kuris tik artėjo prie uosto molų. Buvau patenkintas atliktu manevru, bet džiaugsmas pradingo pasibaigus pamainai, kai buvau pakviestas pas uosto kapitoną. Ten jau sėdėjo pirmojo rango kapitonas. Net nepasisveikinęs, jis pradėjo piktu tonu mane barti. Teigė, kad aš galėjau įvykdyti diversiją, nepaklusdamas nurodymui reide sustabdyti judėjimą. Turėjau drąsos paprieštarauti, kad tų dviejų laivų manevriniai kursai niekaip negalėjo susikirsti, nes kreiseris dar tik artėjo prie naftos terminalo, o mano locmanuojamas laivas jau buvo prie devintosios krantinės. Jis tik užrėkė: „Nie rasuždat!”.
Po kurio laiko uosto kapitonas, labai šviesios atminties žmogus, nuramino mane, mandagiai paaiškinęs, kad tai buvo tik kariškis, ir jų požiūris į jūrų praktiką šiek tiek skiriasi. Mes, locmanai, tai dažnokai matydavome. Klaipėdoje tuo metu stovėjo keletas palyginti nedidelių karo laivų, vadinamieji BO (bolšoj ochotnik). Jų grimzlė nesiekė net 4 metrų. Bet vesdamas tanklaivį su devynių metrų grimzle ir sutikęs tą BO, galėjai nesitikėti, kad jis užleis gilesnę farvaterio vietą didesniam laivui. Naiviai galvodavome, kad kariškių jūrlapiai tikslesni, o jų laivų vadai – drąsesni. Gal ir taip, bet jų drąsą, matyt, pristabdydavo instrukcijos.
Jūra visus sulygina
Daug vėliau, jau būnant prekybinio laivo kapitonu, tekdavo dalyvauti pratybose su kariniais laivais ir susitikinėti su jų karininkais. Prie gerai paruošto stalo kalbos būdavo laisvesnės. Vakarienės metu vienas iš kariškių metė repliką, kad prekybos laivynas yra jų pagalbinis laivynas. Išdrįsau paprieštarauti, sakydamas, kad karo laivynas yra mūsų pagalbinis laivynas. Jie buvo šokiruoti. Paaiškinau, kad jei pasaulyje nebūtų uostų ir laivų, tai jiems, karo laivams, nebūtų reikalo nei ką ginti, nei ką pulti. Todėl ir lieka neaišku, kas kam tarnauja… Taip filosofiškai plepėdami draugiškai tęsėm vakarienę.
O iš tikrųjų tai nėra apie ką ir ginčytis: kiekvienas atlieka savo darbą, garbingai vykdo pareigą. Tik skirtingai nuo žmonių veiklos žemėje jūroje stichija nuramina ir sulygina tuos menkus ginčus ar juokelius. Jie visi jūreiviai ir plaukia vienoje valtyje.
Tai ypač pastebima ekstremaliose sąlygose, pavyzdžiui, karo metu.
Vienas epizodas iš Antrojo pasaulinio karo jūroje. Anglų fregata „HMS WALKER” paskandino vokiečių povandeninį laivą „U-99” ir išgelbėjo audros metu beveik visą įgulą (žuvo tik vyresnysis mechanikas, kuris atidarinėjo kingstonus). Tapę belaisviais, vokiečiai buvo priversti bendrauti su anglais – tai daryti vertė ankštos karo laivo patalpos ir bendra buitis. Fregata tęsė patruliavimą ir belaisviai visą tą laiką buvo kartu. Žemėje vykusiuose mūšiuose tokio bendravimo negalime net įsivaizduoti.
Taigi jūros žmonės, nors ir skirtingi kaip asmenybės, visi yra jūreiviai ir savo dvasia skiriasi nuo žemės žmonių.
Eimutis Astikas,
Jūrų kapitonas