Kaip ir kiekvienas žmogus, Motina Teresė kartais pajusdavo „tuštumą”, o tai atskleidžiantys laiškai, kuriuos ji rašydavo kolegomis, rodo jos kuklumą, teigė Kolkatos (buvusios Kalkutos), kurioje didžiąją gyvenimo dalį praleido Motina Teresė, arkivyskupas.
Knyga, kurioje sudėti visi Motinos Teresės iš Kolkatos laiškai, atskleidžia, kad ji išgyveno gilią tikėjimo krizę ir patyrė laikotarpių, kai abejodavo Dievo buvimu.
„Nepaisant susidūrimų su neigiama gyvenimo puse, ji buvo nepalaužiama savo kelyje į šventumą, tame ir buvo jos didybė”, – naujienų agentūrai „Reuters” sakė ne vieną dešimtmetį Motiną Teresę pažinojęs tėvas Lucas Sircaras (Lukas Sirkaras).
Rugsėjo 4 dieną knygynų lentynose pasirodysianti knyga „Motina Teresė: būk mano šviesa” (Mother Teresa: Come Be My Light) yra jos per 66 metus kolegoms ir vyresniesiems parašytų laiškų rinkinys, sudarytas jos paskelbimo šventąja šalininko.
1956 metais viename iš laiškų ji rašė: „Toks ilgas Dievo laukimas – ir…atstūmimas – tuštuma – jokio tikėjimo – jokios meilės – jokio užsidegimo”.
Kolkatoje gyvenantys 1979 metų Nobelio Taikos premijos laureatės artimos aplinkos žmonės teigė, jog ji patyrė „tuštumą” ir „abejones”, tačiau nesiliovė nešti Dievo žinią ir meilę vargšams bei ligoniams iki pat savo mirties 1997-aisiais, sulaukus 87 metų.
„Kiekvienas žmogus vienu ar kitu gyvenimo periodu patiria tuštumą, kančią ar tylą, kuri yra tamsioji to žmogaus pusė, – sakė L.Sircaras. – Ji nugalėjo visas pagundas. Pasidalijimas savo silpnumu su kitais – tai buvo jos nuolankumas”.
Albanų kilmės Romos katalikų vienuolė paskyrė savo gyvenimą tarnystei ligoniams, vargšams ir mirštantiems Indijoje, ypač Kolkatoje, kur 1950 metais įkūrė pasaulinį Labdaros misionierių ordiną.
Motina Teresė 2003 metais buvo paskelbta palaimintąja, tačiau Vatikanas kol kas jos nepaskelbė šventąja.