Lenkija vėl sukėlė Europos Komisijos (EK) nepasitenkinimą. Šį kartą konflikto priežastimi tapo Gdansko laivų statykla, kurioje susikūrė pirmoji laisva Lenkijos profesinė sąjunga „Solidarumas”. Dabar laivų statykla atsidūrė ties bankroto slenksčiu, nors į ją kišami Europos Sąjungos (ES) milijonai. Lenkija nenori uždaryti statyklos, kurią Lechas Walęsa vadina „motina” ir dėl kurios atsidūrė ligoninėje.
Liepos 20 dieną EK davė Lenkijai laiko iki rugpjūčio 21 dienos pristatyti Gdansko laivų statyklos restruktūrizavimo planą. Briuselis taip pat siūlo iki 2014 metų sumažinti šios bendrovės gamybos apimtį ir uždaryti du laivų statyklos dokus iš trijų. Priešingu atveju, su sunkumais susiduriančiai Gdansko laivų statyklai gali tekti grąžinti jai skirtą paramą ir bankrutuoti.
Baigiantis nustatytam terminui Varšuva EK pateikė 200 puslapių dokumentą, kuriame pabrėžia norą Gdanske išsaugoti du statyklos dokus, o ne vieną. Lenkijos ūkio ministro pavaduotojas Pawelas Poncyliuszas pareiškė: „Jei patenkintume EK reikalavimą išsaugoti ne du, bet vieną iš trijų dokų, 2010 metais turėtume ne laivų statyklą, o tik nedidelę įmonę. Gdansko laivų statykla prarastų savo istorinę reikšmę”.
Kova už išlikimą
9-ajame dešimtmetyje tuomet dar Gdansko Lenino vardu pavadintoje laivų statykloje gimė „Solidarumas”, kurio organizuojami masiniai protestai davė pradžią komunizmo žlugimui Lenkijoje. Ne be pagrindo profsąjungai vadovavęs L.Walęsa tvirtina, kad laivų statykla yra „laisvos Lenkijos motina”.
Kažkada Sovietų Sąjungos remiama laivų statykla klestėjo, nes gaudavo užsakymų iš Sovietų Sąjungos ir komunistinio bloko šalių. Dabar jai tenka kovoti už išlikimą, nors 2002 metais keblioje padėtyje atsidūrusios Gdansko, Gdynės ir Ščecino laivų statyklos sulaukė iš ES 1,3 mlrd. eurų paramos.
ES nuostatose pabrėžiama, kad valstybės parama turi būti grindžiama radikaliais restruktūrizavimo planais, kurie privalo būti finansuojami ne tik valstybės subsidijomis, bet ir privačiu kapitalu. Kad būtų pasiektas šis tikslas, vėliau statyklą bus stengiamasi privatizuoti. Planuojama, kad didžiąją akcijų dalį nupirks Ukrainos ar Italijos bendrovės.
Ekonominis gyvybingumas
EK atstovė Amelia Torres sako, kad į Lenkijos nuomonę bus atsižvelgta, nes EK „puikiai suvokia Gdansko laivų statyklos istorinę svarbą”. Briuselis mano, kad valstybė turėtų remti tik pelningą laivų statyklą, o ne tą, kuri niekaip nesugeba išbristi iš skolų.
EK tiesiogiai neužsimena norinti matyti Gdansko laivų statyklą uždarytą, nors lenkai mano, kad būtent to ir siekiama, bet sako, kad būtina bendrovę restruktūrizuoti, nes tik tai gali užtikrinti statyklos ilgalaikį ekonominį gyvybingumą.
Tačiau lyginant su Vakarų Europos ar kai kuriomis Azijos laivų statyklomis Gdansko statykla yra daug prasčiau įrengta ir jos pajėgumas mažesnis. Nepaisant to, šiuo metu Gdansko laivų statykloje dirba apie 3 000 žmonių, nemaža jų dalis – dar nuo „Solidarumo” laikų. Visi jie baiminasi ne tik dėl bendrovės, bet ir dėl savo pačių ateities.
Dvidešimt metų Gdansko laivų statykloje dirbantis Tadeuszas Zbikas nuogąstauja: „Mes nežinome, kas nutiks šiandien, rytoj ar po savaitės. Mes visą laiką labai nerimaujame, nes neturime nė menkiausio supratimo, ar mums pavyks išsaugoti savo darbo vietas”. Gdansko laivų statyklą stojo ginti ir L.Walęsa, nes joje prasidėjo ne tik Lenkijos atgimimas, bet ir jo politinė karjera. Buvusį Lenkijos prezidentą taip sukrėtė žinia, kad statykla gali būti uždaryta, kad jis atsidūrė ligoninėje.