Naktipuodis ir mokyklinė adaptacija

Kai kalbama apie mokyklinę dezadaptaciją, dažniausiai turima galvoje blogą vaiko mokymąsi arba elgesį. Mokykla – socialinis institutas, vykdantis konkrečią funkciją – vaikų mokymą, taigi viskas, kas jai prieštarauja, yra laikoma dezadaptacija šio instituto atžvilgiu. Tačiau psichoanalitikai teigia, jog toks požiūris pernelyg supaprastintas.

Psichoterapeutų Aleksandro Pavlovo bei Tatjanos Rebrovos teigimu, suaugusio žmogaus sėkmingumas 99 procentais priklauso nuo jo sėkmingumo mokykliniais metais. Tačiau mokslininkai pabrėžia, jog, kalbėdami apie mokyklinį sėkmingumą, pirmiausiai turi galvoje ne gerus pažymius, o kaip sėkmingai vaikas įsilieja į bendraamžių tarpą ir ar jaučia mokytojų pripažinimą.

„Aš viską moku…“

Šiuolaikinė mokykla pradinukams pateikia gana aukštus reikalavimus, ir šiandien dažnas vaikas, atėjęs į pirmą klasę, jau moka skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į paradoksalų reiškinį, kad aukšto intelekto, puikiai mokyklai parengti vaikai dažnai atsiduria atsilikusiųjų gretose.

Gabus ir intelektualiai toliau už savo bendraamžius pažengęs vaikas nuo pirmųjų pamokų ima snausti ant laurų girdėdamas mokytojų pagyras ir jausdamas klasės draugų susižavėjimo žvilgsnius. Jam regisi, kad jis viską moka. Jo dalyvavimas mokymo procese tampa pasididžiavimo savimi švente. Mažajam išminčiui sunku pastebėti ribą, ties kuria jo žinios baigiasi. Pirmasis mokytojos nepasitenkinimas jam gali tapti psichologine trauma, mat vaikas jį priima kaip mokytojos palankumo ir meilės praradimą. Tai dažna priežastis, dėl kurios pradinukai staiga liaujasi norėję eiti į mokyklą.

Vaikai yra mūsų neišsipildžiusių svajonių tęsinys, ir suprantama, jog mes norime, kad jie taptų patys geriausi bei protingiausi. Tačiau neverta skubinti laiko trumpinant jų vaikystę. Visur reikalingas saikas.

Koks vaikas yra pasirengęs mokyklai?

Tas, kuris noriai į ją eina, teigia psichoanalitikai.

Į pirmąją klasę, žinia, visi vaikai keliauja su džiaugsmu. Noras dingsta su pirmaisiais mokymosi sunkumais, kuriuos dažniausiai sukelia nesusiklostę santykiai su bendraamžiais arba mokytoju.

Ne visada nenoras eiti į mokyklą yra susijęs su nenoru mokytis, ir atvirkščiai: norėti eiti į mokyklą – ne tas pats, kas trokšti žinių. Dauguma atvejų prastas mokinio pažangumas neturi nieko bendra su silpnais jo protiniais gebėjimais.

Dažnai suaugusieji mano, kad geri pažymiai yra „gero elgesio“ rezultatas. Paplitusi nuomonė, kad vaikas gerai mokosi, nes „yra geras“, ir atvirkščiai – blogai mokosi, nes yra „blogas“. Tačiau psichologai teigia, jog blogas vaiko elgesys dažnai tėra nesąmoningas protestas prieš šeimoje arba mokykloje susiklosčiusias nepalankias psichologines aplinkybes. Vaikai, drumsčiantys klasėje ramybę, nėra mokytojų mėgstami, ir tai įsuka uždarą mokyklinės dezadaptacijos ratą.

Ne mažiau tragiška būna situacija, kai „geras vaikas“ dėl stropaus mokymosi tampa mokytojo numylėtiniu ir dėl to yra izoliuojamas bendraamžių. Nors tokie vaikai nekelia nerimo tėvams nei mokytojams, jie už tai sumoka kentėdami tą pačią mokyklinę dezadaptaciją.

Mokyklinę dezadaptaciją sukelia individualios vaiko savybės, šeimyninė situacija ir sąlygos mokykloje, – ir beveik visada šie faktoriai būna labai glaudžiai susiję.

Mokykloje vaikas gauna ne tik žinių ir įgūdžių, prireiksiančių jam vėliau profesionaliojoje veikloje. Jis čia įgyja požiūrį į pažinimą, į savo būsimą veiklą, kuria bendravimo su žmonėmis stilių, sugebėjimą su jais sugyventi, draugauti, galiausiai mylėti ir būti mylimas. Tai, kas jo gyvenime bus vėliau: mokymasis universitete, profesionali veikla, šeima – didele dalimi priklausys nuo to, kaip sėkmingai jam pavyko adaptuotis mokykloje.

Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, tėvai praranda didelę dalį savo įtakos jo tolesniam ugdymui. Itin reikšmingu žmogumi tampa pirmasis mokytojas, o paaugliui – bendraamžiai ir unikalūs savo talentu pedagogai, kurie sugeba užmegzti su juo nuoširdžius santykius.

Laimė mamos akyse

Ko reikia vaikui, kad jis sėkmingai adaptuotųsi mokykloje?

Labiausiai jam reikia paskatinimo ir įvertinimo. Vaikas, kuris iki šešerių metų augo sveikoje šeimoje, išmoko pasitikėti savo jėgomis, įveiks užgriuvusius sunkumus mokykloje, sako psichoanalitikas A. Pavlovas. Pasitikėjimas savimi neatsiranda iš niekur – tai santykių šeimoje patirties rezultatas.

Kad vaikas galėtų atskleisti savo potencialą – už ką jį būtų galima girti ir skatinti – jam daug kas turi būti leista daryti pačiam. Tėvams prireikia geležinės kantrybės, kad ramiai išmestų į šiukšlių dėžę krūvą lėkščių, kol jų atžala išmoksta jas išplauti. Savo paties sėkmingumo pojūtis prasideda labai anksti – nuo laimingų mamos akių, kai vaikas „taip šauniai valgo!“ (nors tai daro siaubingai).

Vaikui kaip oras reikalinga laimė mamos akyse ir pasididžiavimas tėčio veide. Taip įtvirtinamas mažo žmogaus pasitikėjimas savimi, kuris taps jo sėkmingumo pagrindas visą tolesnį gyvenimą.

Vaikai, kurie iš tėvų nepatyrė susižavėjimo, pasigėrėjimo žvilgsnių, susiduria su problemomis ne tik mokykloje, bet ir tampa chroniškos depresijos aukomis.

Žinoma, negalima vaiko be perstojo glostyti ir čiūčiuoti. Jis turi būti stimuliuojamas kurti, turi išmokti įveikti sunkumus, atitinkančius jo amžių. Vaikas niekada nenorės įveikti jo kelyje pasitaikiusių kliūčių, jeigu nejaus, jog tai būtina. Todėl nereikia versti vaiko būti „kūrybingo“. Tam tereikia sudaryti sąlygas.

Maždaug apie penktuosius gyvenimo metus galima pradėti kritiškai vertinti mažylio pasiekimus, nes perdėta savivertė taip pat kliudo adaptacijai mokykloje. Mokytojo arba bendraamžių kritika vaikui, kuris namuose įprato girdėti vien susižavėjimo šūksnius, gali būti gniuždanti, ir jis taip pat gali prarasti norą eiti į mokyklą.

Mažo žmogaus kūrybinės sėkmės ir nesėkmės yra subjektyvus reiškinys, todėl suaugusieji turėtų labai korektiškai kritikuoti jo pastangų rezultatus.

Kuo čia dėtas naktipuodis?..

Psichoanalitikų teigimu, kuo natūraliau ir švelniau tėvai vaiką įpratina „daryti į puoduką“, kuo karščiau jie įvertina jo „nuopelnus“, tuo lengvesnė būna jo adaptacija mokykloje. Maža to – jam paprasčiau kurti santykius, rasti draugų, sukurti šeimą…

Skamba neįtikimai ir kelia juoką? Tačiau psichoanalitikai visiškai rimtai argumentuoja: tėvų požiūris į vaiko „dovanas“ naktipuodyje sukuria pirmąsias altruizmo užuomazgas, sugebėjimą išreikšti meilę, sugebėjimą duoti ir priimti. Instinktyvi veikla, susijusi su defekacija, „naktipuodžio“ dėka gali būti nukreipta tinkama kryptimi.

Dėmesio tėveliams: pratinimas prireikus atsisėsti ant puoduko jokiu būdu neturi būti prievartinis, o jūsų džiaugsmas dėl vaiko „dovanų“ tegu liejasi per kraštus! Juk jis daro tai dėl jūsų, iš meilės jums, vadinasi – mokosi altruizmo.

Noras mokytis nėra įgimtas

Motinos įsčiose vaikas užgimsta kaip jos dalis, po gimdymo jis atsiskiria, bet lieka susijęs su ja psichologiškai. Motina tampa jo paties tęsiniu, ir tai pripildo vaiką visagalybės iliuzijos. Juk kūdikio norai akimirksniu patenkinami.

Visagalybės iliuzija tęsiasi tol, kol vaikas gauna motinos patvirtinimą, jog jis visagalis, o motina yra jo dalis tiek, kiek ji nesusimąstydama ir tučtuojau vykdo jo reikalavimus.

Vienintelis įgimtas vaiko poreikis yra malonumo potyris. Kūrybinis darbas, kuriam priskirtinas mokymasis mokykloje, nėra padiktuotas instinktų, įgimtas.

Kūrybos teikiamas malonumas yra sudėtingo instinktyvių siekių transformacijos, sublimacijos proceso rezultatas. Jeigu mokymosi procesas nėra sublimuotas poreikis, o netikėtai įsiveržia į vaiko gyvenimą kaip kategoriškas imperatyvas, vaikas nepatiria malonumo iš mokymosi, vadinasi, negali sėkmingai mokytis. Jis susiduria su būtinybe atsisakyti instinktyvių malonumų ir patiria nusivylimų.

Vaikui tenka suvokti, kad mama egzistuoja ne tik jam, kad ji turi intymių santykių su tėčiu, į kuriuos jis neįleidžiamas, ir kad mama kartais teikia pirmenybę tėčiui. Jam tenka susitaikyti su tuo, kad ne visi norai tenkinami. Kad jam taikomi apribojimai ir reikalavimai.

Pati sunkiausia problema, kurią, atėjus laikui, turi išspręsti mažas vaikas, yra priimti faktą, kad tėvai egzistuoja ne tik dėl jo, bet ir dėl vienas kito bei dėl pačių savęs (garsusis Edipo kompleksas).

Mažylis ne tik priklausomas nuo tėvų, – jis psichologiškai nepajėgus pats, savarankiškai, surasti savosios egzistencijos.Motina jam kaip saulė, be kurios jis skendi tamsoje, nemato, negirdi ir neegzistuoja. Jei ši saulė šviečia, vaikas su malonumu maudosi jos spinduliuose. Šis malonumas blokuoja kūrybinį stimulą ir yra vadinamas simbiotiniu pasitenkinimu.

Kai vaikas supranta, kad kartais ši saulutė nuo jo nusigręžia, kad sušildytų kitą, o būtent – jo tėtį, jam tenka su juo konkuruoti. Vaikui nelieka nieko kita, kaip stengtis pamėgdžioti tėvą ir patraukti mamos dėmesį. Kartais jis nusivilia mama ir teikia pirmenybę tėvui, kartais konkuruoja su mama, ir ši kaita vyksta šimtus kartų, kol berniukas galutinai išsirenka mamą, o mergaitė – tėtį. Visa tai reikalauja tobulėti, kad galėtum konkuruoti kovoje dėl meilės ir dėmesio.

Kad nusipelnytų tėvų meilę, vaikui dar reikia vykdyti jų reikalavimus, be to – mėgdžiojant perimti jų gyvenimo būdą, įsitikinimus (identifikuotis). Tai sudaro sąlygas formuotis sveikam superego (kurios sąmoningąją dalį mes vadiname sąžine), socialiai priimtiniems gyvenimo principams, savęs idealui.

Jeigu vaikas Edipo komplekso išgyvenimo periodu (o jis baigiasi kaipsyk prieš mokyklą) sėkmingai suformuoja superego, jis įgyja vidinę būtinybę laikytis socialinių normų, įskaitant mokyklinius reikalavimus (jeigu, žinoma, tėvai nereikalavo to, ko patys nedarė). Vaikas jaus vidinį poreikį klausyti mokytojų ir leis jiems tapti autoritetu, o tai būtina gero mokymosi sąlyga. Neatlikus namų darbų, jį kamuos sąžinė, o ne suaugusiųjų pykčio baimė.

Instinktų transformacija į jų sublimuotus darinius iš esmės yra būtina psichologinė parengtis mokyklai – kad vaikas mokytųsi ne bijodamas lazdos, o jausdamas poreikį ir pasitenkinimą.

Kai mokymasis mokykloje vyksta be didelių sunkumų ir teikia vaikui malonumo – tai ir reiškia jo psichologinį subrendimą mokyklai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.