Briuselyje akredituoto Lietuvos televizijos žurnalisto Lino Balsio ir operatorės Irminos Medeišytės reportažai nurungia pranešimus apie lokio Knuto istoriją ir Sarkozy atostogas. Linu ir Irmina žiūrovai tiki labiau negu svetimų agentūrų pranešimais. Lietuviškas balsas iš Europos skamba aiškiausiai.
Gyvenimo spalvos
Nuo tada, kai jie parengė pirmą bendrą reportažą, praėjo dvidešimt metų. Žurnalistas Linas Balsys ir televizijos laidų režisierė, operatorė Irmina Medeišytė susipažino televizijoje, susituokė, dabar penkti metai gyvena ir dirba Briuselyje. Jis kalba, ji filmuoja. Jaunieji žurnalistai laiko Liną idealu ir nori išmokti dirbti taip „kaip Balsys”. Tačiau jis apie tai nežino. Kaip ir jaunimas nežino, kiek nedaug romantikos ir kiek daug atsakingo darbo bei naktų be miego turi atiduoti žurnalistas. Kam? Kad žmonės žinotų. Nors nebūtinai už tai padėkos.
Šįkart kalbiname Liną ir Irminą apie profesijos įtaką darbui, šeimai, Europai ir Lietuvai.
Europoje – kaip namie
– Penkti metai gyvenate Briuselyje. Kas pasikeitė per tą laiką?
Linas Balsys:
– Tapome Europos Sąjungos nariais. Tikrai nuoširdžiai manau, jog tai pats svarbiausias šalies gyvenimo įvykis po Nepriklausomybės atkūrimo. Prisimenu, kai vaikystėje skaitydavau sovietinius laikraščius, man būdavo labai įdomūs užsienio žinių skyreliai – ten vis kritikuodavo kapitalistų ir išnaudotojų lizdą Europos Bendriją. Iš nuotrupų vis bandydavau išsiaiškinti, kas tai per darinys. Atrodė lyg kažkoks kitas pasaulis, tolimas ir nepasiekiamas. O dabar štai – esame patys Briuselyje, jau to pasaulio dalis. Būdamas Romoje kartą apie tai kalbėjausi su legendiniu Lietuvos diplomatu, ilgamečiu ambasadoriumi prie Šventojo Sosto Kaziu Lozoraičiu (deja, ką tik iškeliavusiu Anapilin). „Ar neatrodo jums stebuklas, kad Lietuva jau yra ES ir NATO narė?” – pasidalijau savo sentimentais. Ambasadorius su virpuliu balse ir neabejodamas patvirtino: „Stebuklas, tikrai.” Nesuprantu, kodėl laisvos Lietuvos mėsininkai gamina visokias „tarybines dešreles” ir mano, kad turėčiau jas noriai pirkti?!
Irmina Medeišytė:
– Prieš penkerius metus Briuselio gatvėse beveik nebuvo
girdėti lietuvių kalbos, o dabar vos ne kasdien parduotuvėje ar šiaip gatvėje išgirsi šnekant lietuviškai. Tik gaila, jog negausėja kolegų žurnalistų. Lietuva pasaulį vis dar dažniausiai regi svetimų agentūrų akimis.
Važiuodami iš Briuselio į Strasbūrą matome daug vilkikų lietuviškais numeriais. Jeigu šiame kelyje pagal mašinų numerius kas nors bandytų spręsti, kokios tautos dominuoja Europoje, Lietuva dešimtuke užimtų tikrai ne paskutinę vietą.
– Kasdienis šeimos gyvenimas – su mikrofonu ir kamera. O kur laisvalaikis ir kiti šeimyniniai malonumai?
L.B.:
– Taip, tie darbo įrankiai visuomet greta, nes ir dirbame, ir gyvename tame pačiame bute (taip pigiau ir patogiau). Tačiau baigus dienos darbus šie daiktai netrukdo gyventi namie, kaip ir visiems kitiems žmonėms. Tik mums dar geriau – nereikia „pareiti iš darbo”.
I.M.:
– Bet yra ir kitas dalykas – negali uždaryti darbo durų ir ramiai, išjungęs mobilųjį telefoną, išvažiuoti savaitgaliui. Mat jeigu netikėtai kas nors atsitiks Briuselyje (atsistatydins, pasmerks, pareikš, susprogs, nugrius…), visi planai sugrius. Budinčių kolegų, kurie galėtų tave pakeisti, čia paprasčiausiai nėra. Kadangi Merfio dėsniai veikia, dažniausiai taip ir nutinka, todėl ką nors planuoti galima tik labai atsargiai ir su išlyga – jei nieko neatsitiks…
– Sulaužėte stereotipinį vaizdą – moteris kalba, vyras filmuoja. Irminai sunkiau nešti kamerą, negu Linui mikrofoną. Kodėl neapsikeičiate vietomis?
L.B.:
– Nepamirškite, kad yra dar vienas televizininkų darbo įrankis – trikojis. Jį tradiciškai nešioja žurnalistas. Kartais pavyksta ir kamerą panešti, tačiau dažniausiai Irma neduoda… Būna, kad jai vienai tenka ir tą trikojį nešti, nes neretai mūsų maršrutai išsiskiria: Irmą leidžia ten, kur žurnalistams durys uždarytos, pavyzdžiui, kai filmuojama ES valstybių ir vyriausybių vadovų tarybos posėdžio pradžia ar oficialus atvykimas į susitikimą, daroma bendra grupinė nuotrauka. Beje, Irma – vienintelė iš Lietuvos spaudos atstovų, kuri tikrai „gyvai” matė visus Europos Sąjungos lyderius ir žino, kaip jie atrodo iš arti.
I.M.:
– Šis stereotipas jau beveik sugriuvo. Prieš penkerius metus buvau vienintelė filmuojanti moteris, akredituota prie ES institucijų. Dabar yra dar kelios. O į didesnius renginius suvažiuoja ir daugiau. Jeigu atvirai, aš ne tik filmuoju. Juk mano tikrosios profesijos – TV režisierės – niekas neatėmė. Tik dabar to, ką anksčiau nurodydavau daryti kitiems, imuosi pati. Filmuoju, montuoju, dar ir Liną kartais parežisuoju.
– Europiečiai – ar jau pakankamai gerai pažįstate, kas tai?
L.B.:
– Europiečiai – tai ir mes. Man ne kartą teko lankytis Vokietijoje, kai jau buvo nugriauta Berlyno siena. Susidariau vaizdą, jog net praėjus dešimčiai, greitai – ir dvidešimčiai metų po Vokietijos susivienijimo Berlyno siena vis dar tebėra – žmonių galvose ir širdyse. Mane kamuoja kitas klausimas: jei vienai tautai reikia dešimtmečių, kad atsigautų po padalijimo ir vėl taptų daugmaž vienoda, kiek dešimtmečių prireiks skirtingoms tautoms iš buvusių skirtingų šalių?
– Gal lengviau save pažinti išvykus iš gimtinės?
L.B.:
– Ne, savęs pažinimui ir savianalizei fizinio kūno buvimo vieta didelės reikšmės neturi. Ar tie šimtai tūkstančių tautiečių, sunkiai dirbančių anglijose ir airijose, geriau save pažįsta? Galbūt tik iš dalies, nes bendražmogiška patirtis bendraujant su įvairių kultūrų žmonėmis turėtų praturtinti. Tačiau tam reikia noro ir suvokimo, kad Londonas gali duoti daug daugiau negu juodas darbas, nesusišnekant su darbdaviu, ir butelis rusiškos degtinės nuoskaudoms nuplauti vakare…
Žurnalistui miegoti nebūtina
– Jauni žurnalistai Jus pamini tarp geriausių Lietuvos profesionalų. Ir žavisi, kad mokate daug kalbų. O kiek jų mokate?
L.B.:
– Jei jauni žurnalistai tikrai taip mano, esu nuoširdžiai sujaudintas! Aš irgi žaviuosi jaunaisiais – bet tik tais, kurie nuoširdžiai domisi tuo, ką rašo ar kalba, sugeba pajusti temos esmę ir svarbiausia – viduje yra laisvi. Džiugina, kad tokių esama daugiau, nei galima pamanyti žiūrint įvairias laidas ir skaitant įvairią spaudą. Tačiau visai nesižaviu tais jaunaisiais, kurie jau nuo jaunų dienų žino, jog svarbiausia – kuo daugiau uždirbti pinigų: galiu parašyti ar nufilmuoti bet ką, kad tik savo gaučiau. Galiu vesti bet kokią laidą, nes yra, pasirodo, tokia profesija – laidos vedėja. Jie energingi, tačiau netikrina nei faktų, nei tariasi su sąžine, plaukia paviršiumi. Liūdniausia, kad yra suaugusių dėdžių, kurie palaiko tokius, o ne anuos, smalsiuosius. Tiesa, dėl kalbų: žurnalistui privalu mokėti bent keletą, tegul ir netobulai. Kalbos praturtina asmenybę, o žurnalisto darbe būtent tai ir svarbiausia. Mano pagrindinė kalba yra anglų, antra – prancūzų, taip pat galiu susišnekėti vokiškai, lenkiškai. Dar gerai atsimenu ir moku rusų – Europoje tai svarbi kalba, labai praverčianti žurnalistui, nes gali tiesiogiai suprasti, ką iš tikrųjų sako ar nori pasakyti koks nors rusų politikas, atvykęs į Europą. Kai Briuselyje lankėsi Rusijos prezidentas V.Putinas, per spaudos konferenciją jis labai šiurkščiai atsakė prancūzų žurnalistui į klausimą apie Čečėniją – pasiūlė kolegai pačiam atvykti į Rusiją, kurioje puikūs specialistai jam taip atliks musulmonišką apipjaustymą, kad daugiau niekas nebeataugs. V.Putino vertėjas rusas neišdrįso (ar neturėjo teisės) to išversti, tik pasakė, jog „maloniai kviečiame atvykti į mūsų svetingą Rusiją”. Skandalas kilo po kelių dienų, kai paaiškėjo rusiško vertimo niuansai. Dabar pažįstu ne vieną vakarietį kolegą, kuris samdosi privačius rusų kalbos mokytojus, kad pramoktų tos sunkios kalbos ir nelotyniškų rašmenų.
– Kokia Briuselyje akredituoto žurnalisto darbo virtuvė?
L.B.:
– Jei kas nors mano, jog tapęs žurnalistu turės ramią ir vienodą darbo rutiną – nuo 9 iki 18 val. biuras, stalas, kėdė, – klysta. Nežinau, gal panašiai ir yra kokiame meno mėnraštyje ar savaitraštyje, tačiau dirbant žinių tarnyboje, ir dar Briuselyje – ne. Keliamės tada, kai reikia, gulamės – kai galime. Per pastarąjį ES vadovų tarybos posėdį, kai ES premjerai ir prezidentai bandė įtikinti Lenkijos valdančiuosius dvynius, kad neblokuotų derybų dėl ES sutarčių atnaujinimo, per naktį sėdėjo ir visas spaudos centras. Anksti rytą, pusę penkių, mudu su Irma filmuojame vadovų išvykimą, pavyksta atsistoti taip, kad sakant baigiamąją reportažo mintį man už nugaros pro šalį praeitų Tony Blairas. Apie pusę šešių – dar spaudos centre, reikia parašyti naujausią pranešimą Lietuvos radijui (į mano pareigas įeina ir pranešimai radijui, ne tik televizijai). Paskui laukia rytiniai komentarai tiesioginėje TV „Labo ryto” ir radijo „Ryto garsų” programose. Apie aštuntą būtų galima prigulti, tačiau už lango – diena, parke gieda paukščiai. Kelias valandas vis dėlto pavyksta nusnūsti, bet paskui suskamba telefonas. „Tu ką, miegi, kad taip ilgai nekeli ragelio?” – skambina iš redakcijos. Jiems rūpi žinoti, kada perduosime ir kokios trukmės bus pagrindinis tos dienos reportažas „Panoramai”. Laimė, kad gyvename netoli ES institucijų. Jei dar reikėtų pusę valandos važiuoti, nieko nebespėtume.
– Kuo labiausiai pasižymėjo 2007-ųjų Lietuva Europoje?
L.B:.
– 2007-ieji dar tik įpusėję, gal kas nors ir atsitiks tokio, kad Lietuvos vardas bus minimas Europoje? Tiesa, buvo įspūdinga demonstracija – aikštėje prie Europos Komisijos susirinko gal pora šimtų žydų ortodoksų iš Vakarų Europos, visi tradiciškais juodais apdarais, skrybėlėmis. Jie kelias valandas per garsiakalbius meldėsi raudomis už mirusiuosius, skandavo Lietuvos vardą, garsiai šaukė: „Help, help!” ir prašė EK apginti jų mirusiuosius nuo išniekinimo Vilniuje, senosiose žydų kapinėse. Teigiamai Lietuva buvo minima, kai birželį, per garsųjį naktinį ES vadovų tarybos posėdį, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus tapo savotišku tarpininku tarp Lenkijos prezidento, pirmininkaujančios Vokietijos ir kitų ES šalių.
Kas žavi Irminą ir Liną
– Kokia buvo kurioziškiausia situacija, kurią patyrėte dirbdami drauge?
I.M:.
– Kokių nors neįtikimų istorijų nenutiko, bet nemažai adrenalino gaudavome, kai tekdavo nufilmuotą medžiagą vežti į transliacijos vietą visai nepažįstamame mieste. Laikas spaudžia, žemėlapis, jei ir yra, tai labiau turistinis… Kartą Ženevoje pasiklydome taip, kad jau manėme – viskas, nespėsime. Sukome ratais, o reikiamos gatvės nėra. Laikrodis kaip filme rodo – liko 10 minučių, paskui – 5. Ir paskutinę akimirką staiga pamatėme reikiamą užrašą. Bėgte, tiksint paskutinėms sekundėms, įlėkėme su kasete į aparatinę. Ir netikėk paskui aštraus siužeto filmais…
Kuriozu, matyt, būtų galima laikyti kelionę į Švediją, kai vykome filmuoti švedų referendumo dėl euro įvedimo. Tačiau lietuvių krepšinio rinktinė staiga ėmė skinti pergales Stokholme vykusiame Europos krepšinio čempionate ir teko žaibiškai persiorientuoti. Tapome dar ir krepšinio specialistais. Vaizdelis, kai būdama 1,64 metro ūgio, filmavau aukštaūgius krepšininkus, buvo gana juokingas – kameros „štatyvą” išsikėliau iki maksimumo ir pati ją pasiekiau tik pasistiebusi ant pirštų galų. Bet svarbiausia – krepšininkai laimėjo čempionatą, ir labai smagu, kad tapome šio įvykio liudininkais!
– Rengėte reportažus iš Vatikano, buvote kartu su jūra žmonių, atsisveikinančių su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Ką daugiau galima buvo suprasti ir pajusti tomis dienomis? O gal žurnalistas pasmerktas išgyvenimus nustumti į šalį ir bet kokiomis situacijomis dirbti kaip automatas?
I.M.:
– Jeigu žurnalistas nepajunta žmonių jausmų, tvyrančios atmosferos, ką jis gali papasakoti kitiems? Tada mes juokavome, kad gyvename kaip tikri maldininkai. Iš ankstyvo ryto pėsčiomis į Šv. Petro aikštę, vėlai vakare, dažnai jau sutemus, pėsčiomis atgal. Jokios kitokios Romos tomis dienomis iš viso nematėme, užtat Šv. Petro aikštės apylinkes dabar pažįstame kaip kokie romiečiai. Žinome, kur galima pavalgyti, kur nusifotografuoti dokumentams, kur veikia internetinis ryšys ir net kur galima rasti elektros kištukinį lizdą.
Manau, mums labai pasisekė, jog teko pajusti tokį bendrą dvasinį pakilimą, koks buvo tomis dienomis. Stebino tai, kad, regis, tokiame racionaliame pasaulyje, kur ir televizorius viską daug geriau ir iš arčiau parodo, kur ir kelionės brangiai kainuoja, kur gal ir apsistoti nėra kur, atsirado tiek daug žmonių, kuriems visų svarbiausia buvo atskleisti savo jausmus. Tiesiog būti čia, kaip patys ir sakė. Žmonės keliavo tūkstančius kilometrų, miegojo miegmaišiuose ant žemės, kepinant saulei keliolika valandų stovėjo eilėje tik tam, kad nestabtelėdami praeitų pro karstą. Tai gyvi jausmai. Iš pliko smalsumo tiek neišstovėsi. Pastebėjau ir keistų dalykų: dauguma tų dvasingų žmonių priartėję prie karsto, atrodo, pačiu iškilmingiausiu momentu, išsitraukdavo savo mobiliuosius telefonus ir imdavo fotografuoti. Žmogiškoji silpnybė – turėti prastos kokybės, bet savo nuotrauką.
L.B.:
– Pritariu Irmai dėl būtinybės pajusti atmosferą ir žmonių jausmus. Svarbiausia ir sunkiausia – pasistengti būtent juos perteikti reportažuose, o ne užversti žiūrovą kokiais nors sausais skaičiais ar statistika iš Šventojo Tėvo žemiškojo gyvenimo. Tie, kurie dirba naujienų agentūroms ir kasdien rašo pranešimus iš Briuselio apie Europos Komisijos sprendimus, gal ir gali imti jaustis šiek tiek „suautomatėję”… Tačiau atsidūrus istorinių įvykių centre – viskas kitaip. Aplinka ir bendra atmosfera neišvengiamai veikia, ir tai gerai. Bendražmogišku požiūriu darbas per tokius įvykius palieka neišdildomų įspūdžių ir suteikia neįkainojamos dvasinės patirties.
– Kuo kiekvienas domitės po darbo? O gal jis niekada nesibaigia?
I.M.:
– Esame knygų skaitytojai. Atsivežame iš Lietuvos, perkame vietiniuose knygynuose. Jeigu perskaitau gerą anglakalbio autoriaus knygą lietuviškai ir ja sudominu Liną, tenka ieškoti tos knygos angliškai, nes jis neskaito vertimų autorių, kurių kūrinius gali skaityti originalo kalba. E.Hemingway „Rojaus sodų” ieškojome kokius ketverius metus, kol pavyko nusipirkti Hagoje. Belgija – garsių dailininkų šalis. P.Rubensas, P.Breigelis, J. van Eikas… Naujųjų laikų – R.Magritte’as. Tie menininkai čia gyveno, todėl jų paveikslų galima pamatyti ne tik didžiuosiuose dailės muziejuose, bet ir kitur, pavyzdžiui, bažnyčiose. Būdami kitoje šalyje stengiamės pajusti jos dvasią, kaip žmonės gyvena. Geriausia tiesiog pasivaikščioti gatvėmis, pasėdėti kokioje kavinukėje toliau nuo turistų, ten, kur renkasi vietiniai. Kartais įdomiausių dalykai pamatai, regis, paprasčiausiose vietose. Pavyzdžiui, apeini visą prancūzišką kaimelį ir nerandi nė vienos lysvės. Nei morkų, nei krapų. Vien gėlynai apie namus. Ir kaimietės, liejančios prakaitą ne daržuose, o „fitneso” centre.
L.B.:
– Darbas niekada nesibaigia, bet per jį būna pertraukų! Kadangi knygų skaitymo nevadinu hobiu, o natūralia žmogaus būsena, nemažą savo laisvalaikio dalį skiriu ir tikram hobiui. Jau tris dešimtmečius negaliu pasveikti nuo „radijo viruso” – esu radijo mėgėjas trumpabangininkas. Turiu belgišką radijo mėgėjo licenciją (be lietuviškos), atitinkamą radijo aparatūrą ir antenas, kurios leidžia užmegzti radijo ryšį su viso pasaulio radijo mėgėjais. Tarp jų yra įvairiausių žmonių – nuo karalių iki ekskavatorininkų. Visus mus žavi tas pats fenomenas – paslaptingos ir akimi nematomos radijo bangos, netikėtumas kaskart įsijungus radijo aparatą: su kuo šiandien ir iš kurio pasaulio kampelio pavyks susisiekti? Radijo mėgėjo techninė kvalifikacija labai praverčia ir darbe – gaudausi elektronikos schemose, galiu pats sutaisyti nedidelius gedimus, suprantu, kaip ir kodėl reikia sujungti televizijos aparatūrą. Juk čia mudu esame tik dviese, inžinieriaus iš Vilniaus neprisišauksi dėl kiekvienos smulkmenos. Kai nėra nuotaikos ar jėgų skaityti grožinę literatūrą, dažnai imu į rankas grynai techninę literatūrą – įvairių konstrukcijų aprašymus ar antenų teorijos knygas. Radijo bangos sklinda pagal aiškius, nors ir sudėtingus, dėsnius – tai studijuojant padeda subalansuoti protą chaotiškame globalizacijos amžiuje.