Ne pirmą vasarą pianistė Šviesė Čepliauskaitė Lenkijoje dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose, kuriuos rengia Frederico Chopino draugija. Šįkart ji atliko ir Dalios Raudonikytės-With kūrinio „FCH” pasaulinę premjerą.
Š.Čepliauskaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje fortepiono studijas ir stažuotę baigė profesoriaus Jurgio Karnavičiaus klasėje 1994 metais, po to dar vienus metus stažavo Varšuvos F.Chopino muzikos akademijos profesorės, garsios F.Chopino kūrybos propaguotojos Barbaros Hesse-Bukowskos klasėje. Ryšys su profesore nenutrūko: jau dvyliktus metus lietuvė kviečiama į Lenkijos F.Chopino draugijos, kartu ir B.Hesse-Bukowskos rengiamus tarptautinius festivalius.
Lenkų ir lietuvių autoriai
Per rečitalius Varšuvos priemiestyje Povsine ir Busko Zdroj miestelyje Š.Čepliauskaitė skambino F.Chopino valsus, jo amžininko Mykolo Kleopo Oginskio polonezus, pjesę „Tempo di menuetto”, pačios išplėtotą garsųjį M.K.Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne”. Koncertų programą vėl (prieš kelerius metus atliko Jono Tamulionio „Fantaisie a la Frederic”) papildė šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus muzika. Šįkart nuskambėjo pasaulinė D.Raudonikytės-With kūrinio „FCH”, atskleidžiančio lyrinę F.Chopino kūrybos dvasią, premjera. „FCH” specialiai pianistės koncertams Lenkijoje sukūrė lietuvių kompozitorė, pastarąjį dešimtmetį gyvenanti Norvegijoje.
Netikėtos erdvės
Šiemet dvyliktą kartą Lenkijos mokslų akademijos botanikos sode Varšuvos rajone Povsine vyksta festivalis „Muzika tarp gėlių”. Gegužės-rugsėjo sekmadieniais čia skamba vadinamieji gėlių koncertai, kurių pavadinimai siejami su tuo metu žydinčiomis gėlėmis. Jau surengti koncertai „Rododendrų karalystėje”, „Muzika ir rožės”, kiti. Lietuvės programa, pavadinta „Lelijų fone”, prasidėjo botanikos sode išlikusios pilaitės terasoje. „Skambinant M.K.Oginskio „Atsisveikinimą su Tėvyne” pradėjo lyti. Vos spėjome vidun įvežti fortepijoną ir tik suėjo klausytojai, kai prasidėjo liūtis, – pasakoja Š.Čepliauskaitė. – Koncertas tęsėsi „akompanuojant” perkūnijai, dangų skrodžiant žaibams. Toks buvo pirmasis lietuvių pasirodymas šiame festivalyje.”
O kurortiniame miestelyje Busko Zdroj tryliktą kartą vykusiame tarptautiniame festivalyje „Vasara su Chopinu” Š.Čepliauskaitė skambino jau dvyliktą kartą.
Muzika keičia miestelius
Kaip keitėsi renginys kurortiniame miestelyje, beveik per 250 kilometrų nutolusiame nuo Varšuvos, per tuos dvylika viešnagės metų?
„Pianistų festivalyje, rengiamame unikalioje senos architektūros sanatorijos salėje, pirmais metais net nebuvo tinkamo instrumento, – prisimena muzikantė. – Vėliau atsirado ir labai geras fortepijonas, ir naujos, negirgždančios kėdės klausytojams. Šiais metais kurorto valdžia jau kalba apie tai, jog miestelyje bus statomas naujas modernus kultūros centras. Jame planuojama rengti per festivalius vykstančius ir B.Hesse-Bukowskos vadovaujamus F.Chopino muzikos kursus japonams ir tailandiečiams.”
Ypatingas kaimynų dėmesys savo žymiajam kompozitoriui įkvepia ne vieną festivalį įvairiuose, net nedideliuose Lenkijos miestuose.
Lietuvoje didesnio dėmesio sulaukia tik festivalis „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu”, kurį rengia Lietuvos muzikų rėmimo fondas.
Festivalių geografija
„Geriausiai pasaulyje žinomi, dažniausiai atliekami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Barkausko, Vidmanto Bartulio, Juliaus Andrejevo kūriniai, – vardija Š.Čepliauskaitė. – Kodėl nesurengus Lietuvoje šių kompozitoriaus kūrybos festivalių, koncertų ciklų? Pavyzdžiui, daugiau nei penkiasdešimt metų Varšuvos centre, Lazenkų parke prie F.Chopino paminklo rengiami nemokami koncertai, jie ypač populiarūs tarp miestelėnų ir turistų. Šiais metais, beje, ten skambino ir mūsų pianistė Aleksandra Žvirblytė.”
Anot muzikės, šiek tiek keičiasi ir mūsų šalies festivalių geografija. Antrą vasarą Plungėje, Rietave, Plateliuose vyksta tarptautinis M.K.Oginskio muzikos festivalis, vis populiarėja ketvirtus metus rengiamas Tytuvėnų vasaros festivalis, jo dalyviai aplanko ir Baisogalą, Kurtuvėnus, Joniškį, Šiaulius.
„Kad mūsų žmonės išsiilgę rimtosios muzikos, įsitikinu kaskart, kai tenka koncertuoti provincijoje, kai tenka dalyvauti atliekant muzikines literatūrines kompozicijas, – pasakoja Š.Čepliauskaitė. – Tuos savo pasirodymus vadinu misija, nes esant tokioms sąlygoms nei aš, nei kas kitas iš pianistų tikrai neišdrįstu surengti solinio koncerto. Provincijoje tragiška padėtis – arba visai nėra fortepijono ar, geriausiu atveju, kas nors padovanoja instrumentą ir juo dar bandoma groti. Atvykus į vieno miestelio muzikos mokyklą koncertuoti, pavyzdžiui, neveikė dešimt pianino klavišų…”
Š.Čepliauskaitė tiki, kad padėtis ir Lietuvoje galėtų pasikeisti, jei turtingi verslininkai, restauruojantys dvarus ir įsikuriantys juose ar net pilyse, dėmesio skirs ir klasikinei muzikai – iš pradžių bent nupirks gerą fortepijoną.