Iš karto prisipažinsiu – tai mylimiausias mano animacinis serialas per TV. Tik nesuprasdavau, kurių galų jį rodydavo anksti rytą, vaikučiams pabiručiams skirtu laiku. Tuo pat metu, kai eterį užplūsdavo komiksinės japonų ir JAV animacijos cunamis. O tai, kad „Simpsonus” buvo galima pamatyti šeštadienio rytais, turėjo vieną didžiulį privalumą. Houmeriškas humoras beregint išpūsdavo pagiringą galvą ir įkvėpdavo naujiems vakaro žygiams.
„Simpsonai” – atskira JAV kultūra. Tiksliau, anti-JAV-kultūra. Amerikietiškosios svajonės ir vertybės čia – taikinys Nr.1. Animacinio serialo fenomenas tęsiasi jau 18 metų, o scenarijus net nežada išsikvėpti. Atsiranda aktualijų, kurias „Simpsonų” kūrėjai trindami rankas griebia kaip jautį už ragų. Kažkas taikliai yra pasakęs, kad jei ne šis ironiškai šmaikštus filmukas, Amerikoje jau prieš dešimtmetį būtų išnykę paskutiniai protingi žmonės. Greito maisto kartai „Simpsonai” neleidžia sustabarėti. Juk ir patys per 400 epizodų po 22 minutes nei per colį nenusitrynė. Žurnalas „Time” yra paskelbęs šį serialą geriausiu XX amžiaus animaciniu tvariniu. Jei rinkimai vyktų vėl, ko gero, rimtesnių konkurentų neatsirastų ir šiomis dienomis.
Didžiąjame ekrane „Simpsonų filmo” laukta nuo pačių 90-ųjų, kuomet serialas buvo pasiekęs savo populiarumo viršūnę. Tačiau kūrėjai niekur neskubėjo – tiesiog „kepė” naujus TV epizodus, kol geležis karšta. Niekas netikėjo, kad sėkmė išsilaikys taip ilgai. Ir tik dabar, kai triukšmas aplinkui „Simpsonus” pamažu ėmė rimti, buvo nuspręsta šliūkštelėti į ugnį žibalo. Tai padarė veikėjai, labiausiai prisidėję prie serialo triumfo – visi pagrindiniai scenaristai ir vienas iš etatinių režisierių.
Didysis kinas – ne televizija, todėl paprasčiausiai išplėstu epizodu „Simpsonų filmas” nebūtų atsipirkęs. Taigi prieš mus – visai nauja istorija su gerai pažįstamais bičiuliais.
„Simpsonų filmas” sąmoningai išdėstytas kaip juoko minų laukas. Jos sproginėja viena po kitos tokiu greičiu, kad, jeigu viena nepataiko, kita tiesiog sudrasko į gabalus. Parodijuojami visi stiliai – nuo melodramos iki veiksmo kino, išjuokiamos visos šiuolaikinio pasaulio kryptys – nuo religijos iki politinių institucijų. Kadaise seriale smarkiai kliuvo Bilui Klintonui, dabar, žinoma, juokelių strėlės skrenda į Džordžą Bušą. Kliūna ir Arnoldui Švarcenegeriui, o štai Tomas Henksas supratingai ėmėsi įgarsinti pats save ir visiems. „Simpsonų” fanams tapo saviškiu. Serialo gerbėjams, kurių daugybė, filmas tiesiog negali nepatikti. Jis nestokoja nieko, dėl ko mes kraustomės iš proto žiūrėdami šį serialą. Dar daugiau. Jis gražina į auksinių serijų laikus, kai kiekvienas sakinys būdavo lyg mažas šedevriukas, po kurio pratrūkdavai makabrišku juoku. Be abejo, pati animacija gerokai patobulėjusi ir pritaikyta didžiajam ekranui.
„Simpsonų filmas” pasirodė kaip tik tuo metu, kai amerikietiškąją animaciją ištiko absoliuti žanro krizė. Kino kompanijos gromuliuoja išsisėmusią „ledynmečių” ir „šrekų” gamybos technologiją, o scenarijai buksuoja, praleisdami į priekį kompiuterių stebuklus. Vienuolikos scenaristų pakinkyta Simpsonų šeimynėlės bričkelė pervažiuoja per šiuolaikinės animacijos gudrybes net nemirktelėdama. Iš koto verčiančiomis situacijomis ir kažkokiu ciniškai naiviu nuoširdumu galima priversti garsiai kvatotis, švelniai šypsotis ir net lengvai užsidūmoti.
Kontraktą su televizija „Simpsonai” pratęsė iki 2009-ųjų, o „Simpsonų filmas” pasaulio kinuose jau surinko 385 milijonus JAV dolerių. Simpsonizacija tęsiasi.