Aktorius byloja vaidmenimis

Iš atostogų neseniai grįžęs Dramos teatro kolektyvas įsikūrė skirtose patalpose Herkaus Manto gatvėje. Nežinia kiek metų, kol vyks Dramos teatro pastato rekonstrukcija, naujosios patalpos teatro šeimai bus laikini namai. Čia suplauks visi teatro šeimos džiaugsmai ir rūpesčiai, o pastarųjų, ilgam netekus tikrųjų namų, bus dešimteriopai daugiau. Bet šįkart palikim rūpesčius nuošalyje ir pasveikinkime pirmąjį naujojo sezono sukaktuvininką – aktorių Rimantą Pelakauską.

Laukė savojo laiko

Dramos teatro meno vadovo režisieriaus Povilo Gaidžio mokiniui, pirmosios jo parengtos aktorių laidos absolventui R.Pelakauskui šiandien – nelaukta, bet solidi amžiaus 50-mečio sukaktis.

Rimantas ne iš tų, kurie bėga ten, kur gal duona skalsesnė ir šiaip geriau. Baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose aktoriaus specialybės studijas ir kartu su visu P.Gaidžio parengtu kursu priimtas į teatrą buvęs Molėtų krašto Suginčių kaimo vaikinukas į sceną įžengė prieš 27 metus ir ištikimas jai iki šiol.

O įžengė nelaužydamas iečių – santūriai, pasirengęs laukti savojo laiko, kai jo mąslus žvilgsnis privers žiūrovus suklusti, įsiklausyti, pasiduoti aktoriaus vedamiems per jo herojų dramatiškus ar komiškus gyvenimo kelius ir klystkelius.

Rimanto startas į savąjį laiką buvo V.Šekspyro komedijos „Du veroniečiai“ šmaikštusis tarnas Spydas, V.Palčinskaitės pasakos „Aš vejuosi vasarą“ herojus – vaikų labai mėgtas Smilgutis bei nuostabiausias tarp pirmųjų Rimanto kūrybos perliukų – paauglys Kolia (A.Kazancevas „Ir sidabro gija nutrūks“). Vaidmuo, sukrėtęs tikru herojaus dramos pajutimu ir tapęs viso spektaklio laimėjimu.

Sceninės brandos keliu

Kelią į brandžiausių vaidmenų laiką grindė ir Donas vienišų žmonių dramoje (A.Fugardas „Čia gyvena žmonės“), ir išmintingasis Pirmasis dievas (B.Brechtas „Geras žmogus iš Sezuano“), ir Šailokas, vienas sudėtingiausių ir dramatiškiausių vaidmenų. Gudrus, suktas gobšuolis Šailokas, koks dažnai ir vaizduojamas, Rimantui vaidinant įgavo naujų netikėtų ryškiai tragiškos asmenybės bruožų.

V.Sarojano „Geriausiame gyvenimo laike“ Rimantas vaidino grėsmingą dorovės saugotoją Bliką. Vaidino įtaigiai, bet neagresyviai, pasitelkęs ne vien tik juodą spalvą. Labai ryškus buvo Rimanto Bepas, keistuolis, sulaukęs nuoširdžios žiūrovų simpatijos (V.Asovskis, L.M.Zaikauskas „Dangaus krantas“), Velička (V.Jerofejevas „Maskva-Petuškai“), ko gero, vienas brangiausių aktoriaus vaidmenų, suvedusiu žiūrovus akistaton su praėjusiu laikmečiu.

Įspūdingiausias po to buvo Rimanto Petrutis (S.Poškus „Prieš išskrendant į rojų“) – vienas pagrindinių personažų, savotiškas spektaklio idėjos nešėjas. Iš kaimo kilęs Petrutis buvo nepaprastai giliai išjaustas vaidmuo.

Aktorius stulbinamai natūraliai scenoje išgyvendavo savo herojaus raidą. Teigiama, kad Petručio vaidmeniui aktorius suteikė naujo tipažo turinį ne tik scenoje, bet ir nacionalinėje dramaturgijoje.

Labai įdomus Rimanto sukurtas „Ožiu“ pavadintos Moljero komedijos pagrindinis veikėjas Žoržas Dandenas, naivus, geraširdis, vertas užuojautos ir palaikymo.

Surado „Novečentą“

O tarp pačių įdomiausių ir gal net sunkiausių yra spektaklio „Hallo, Lemon“ (pagal A.Bariko „Novečentą“) herojus, pasakojantis istoriją apie genialų džiazo muzikantą, gimusį laive ir niekad neišlipusį į krantą.

„Novečentą“ aktorius surado pats, sužavėtas A.Bariko kūrinio, ir kartu su spektaklio režisieriumi Arvydu Lebeliūnu įgyvendino savą idėją.

Švelnų, romantišką, aistringą „Novečento“ istorijos perteikimą spektaklių metu lydėdavo gyva muzika. Keturi spektaklio atlikėjai – aktorius ir džiazo muzikantai S.Šiaučiulis, V.Grubliauskas-Kongas ir E.Federavičius buvo lygiaverčiai partneriai.

Tai buvo pirmas tokio masto aktoriaus monovaidmuo, pirmas dramos ir gyvos muzikos projektas.

Spalvingų personažų virtinė

Tiesa, aktorius jau iki tol buvo išbandęs žodžio ir gyvos muzikos sintezės galią. Prieš 20 metų Rimantas kartu su Klaipėdos fakultetų dėstytoja Janina Neniškyte parengė muzikinę-literatūrinę kompoziciją, kurios pagrindu tapo M.K.Čiurlionio laiškai ir jo fortepijoninės pjesės. „Laiškai“ buvo atlikti ir šalies jaunųjų aktorių savarankiškų darbų konkurse, ir ne viename Lietuvos mieste.

Po „Novečento“ tarp vėlesnių ir šio laikotarpio ryškiausių Rimanto sukurtų personažų – poetiškos sielos, ištikimas Pikviko bendražygis Snodgrasas (Č.Dikensas „Pikviko klubo užrašai“), žavus, valiūkiškas Kurmis (H.K.Andersenas „Coliukė“), geraširdis Plėšikas (K.Gudonytė „Plėšikas Hocenplocas ištrūksta į laisvę“), jautrus, ryškiai motyvuotas hercogas Albanis (V.Šekspyras „Karalius Lyras“), neištikimos žmonos pėdsakais sekiojantis įtūžėlis Ronis (R.Kūnis „Viešbučio kambarys Nr.13“), pokštininkas Angelas Mykolas (V.V.Landsbergis „Angelų pasakos“) ir daug kitų vaidintų ir tebevaidinamų išmintingų ir naivių, kilnių ir paprastų, žemiškų ir pasakiškų, dramatiškų ir komiškų veikėjų, visų neįmanoma net paminėti.

Kaip sąžinės balsas

Žiūrovai Rimantą pažįsta ne tik kaip subtilų aktorių. Jis buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus narys, vėliau kaip Tėvynės sąjungos kandidatas buvo išrinktas į miesto tarybą, dirbo specialistu Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriuje. Buvo paniręs į miesto kultūros gyvenimo problemas, rūpesčius. Kaip jis pats yra sakęs, teko daug ko pamatyti: ir vargo, ir skausmo, ir neteisybės.

Sąjūdžio laikais Rimanto skaitomos lietuvių poetų eilės ir prozos kūrinių fragmentai iki šiol skamba atminty kaip sąžinės balsas. Kažin, kaip būtų dabar į tautą prabilus alegoriniu Jono Biliūno „Laimės žiburiu“ arba visa kompozicija iki šiol skaitytų eilių?..

O gal geriausia byloti vaidmenimis? Ir esamais, ir būsimais. Teatrui ilgam netekus savųjų namų, svarbu neprarasti kūrybos džiaugsmo, ištvermės. To ir linkime aktoriui ir jo dviejų nuostabių atžalų tėčiui R.Pelakauskui, gyvenime jau radusiam savos laimės žiburį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.