Pasaulio jaunių (iki 18 metų) čempionato sidabro medalio laimėtojas (2003 m.), Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionato bronzinis prizininkas (2004 m.), pasaulio jaunimo čempionato nugalėtojas (2005 m.). Prie šios kolekcijos 23 metų 195 cm ūgio krepšininkas, šalies studentų rinktinės kapitonas Marius Prekevičius ką tik pridėjo dar vieną titulą – praėjusį šeštadienį Tailando sostinėje Bankoke tapo universiados čempionu.
Praėjusį sezoną su „Šiauliais” tapęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzos medalininku, o prieš dvejus metus su Vloclaveko „Anwil” iškovojęs Lenkijos vicečempiono titulą, šių metų universiados čempionas slapta pamąsto, jog smagu būtų turėti ir LKL aukso medalį. Tačiau kol kas krepšininkas nežino, kur tęs karjerą.
Dar nenuslūgus universiados įspūdžiams M.Prekevičius atsakė į „Lietuvos žinių” klausimus.
Svarbiausias – ketvirtfinalis
– Kokia savijauta, kai ant kaklo pakimba dar vienas medalis?
– Jaučiausi taip pat gerai, kaip ir prieš dvejus metus (juokiasi). Šaunu, kad Lietuvos žmonės vertina tokias mūsų pergales. Žinoma, maloniausias jausmas būna iškart po varžybų, dabar viskas po truputį slūgsta.
– Prieš universiadą tikėjotės grįžti su medaliais?
– Tikrai važiavome žaisti ne dėl aštuntos vietos. Kai įveiki ketvirtfinalio barjerą, lieka pusfinalis ir finalas, o čia jau nežinai, kaip viskas gali pakrypti.
– Kurios rungtynės buvo sunkiausios?
– Finalas yra labai svarbus, bet svarbiausios – ketvirtfinalio varžybos. Jei šio barjero neįveiki, galima palūžti psichologiškai. Taip jau įvyko, kad ketvirtfinalyje dideliu taškų skirtumu atsilikome nuo rusų, bet komandos vienybe sugebėjome laimėti.
– Įprastai amerikiečiai stengiasi į universiadas siųsti pajėgiausius krepšininkus. Kokia šįkart buvo jų komanda?
– Jie atsiuntė vieno universiteto ekipą. Visą JAV delegaciją sudarė atskirų universitetų komandos. Manau, jiems tai bus gera pamoka.
Negalima atsipalaiduoti
– Kokiu momentu patikėjote, kad auksas jau jūsų?
– Žaidžiant su serbais ir pirmaujant dešimčia taškų atsipalaiduoti negalima. Bet susitikimo pabaigoje buvo matyti, kad jie jau pakriko – norėjo laimėti žaisdami individualiai. Kai liko žaisti tris keturias minutes, supratau, kad mes – čempionai.
– Kaip vertinate savo žaidimą?
– Darau tai, ką liepia treneris. Bet visada galima žaisti ir geriau.
– Kiek laiko ilsėsitės?
– Sunku pasakyti, nes dar nežinau, kur rungtyniausiu ateinantį sezoną. Pirmiausia reikia pasirašyti sutartį.
Maistas nelabai tiko
– Laisvo laiko Bankoke turėjote?
– Po pirmo etapo tris dienas ilsėjomės. Tiksliau, treniravomės.
– Ką galite pasakyti apie varžybų organizaciją?
– Universiadoje buvau pirmąkart. Kiti iš mūsų delegacijos prasitarė, kad būna ir geriau, bet aš neturėjau kuo skųstis. Man viskas patiko. O kai laimėjome auksą – viskas atrodė idealu (juokiasi).
– Gal kokių nuotykių Tailande teko patirti?
– Kurtis (Giedrius Kurtinaitis – aut. past.) per pirmas rungtynes susilaužė ranką. Nors kažin, ar tai galima pavadinti nuotykiu.
– Tailandiečių maistas patiko?
– Iš pradžių nuo rytietiško maisto savijauta būdavo ne kokia, bet kai įsivažiuoji – viskas praeina. Jų patiekalai specifiniai – sūrūs, rūgštūs arba saldūs. Su begale prieskonių.
Pasirengęs tobulėti
– Gal teko stebėti dėl aukso kovojusią Viktoriją Žemaitytę?
– Pirmą varžybų dieną ją palaikėme iš tribūnų, o kitą, kai ji tapo čempione, treniravomės. Gaila, kad nematėme jos triumfo, bet paskui ją pasveikinome su pergale.
– Ar tokia dabartinė komanda gali 2011 metais laimėti Europos vyrų krepšinio čempionatą?
– Dar daug kas keisis. Mes tobulėsime. Bet lietuva visada pajėgi laimėti, nesvarbu, kurie žaidėjai rungtyniauja. Neabejoju, kad po ketverių metų vyrų rinktinės pagrindą sudarys šios studentų komandos žaidėjai.
– Kaip rengiatės atšvęsti šį laimėjimą?
– Laukia San Tropezo kurortas (juokiasi). Tik nežinia, kaip bus su tuo poilsiu Prancūzijoje, kai kas norės pabūti su šeimomis, juk netrukus žaidėjai išvyks į savo klubus. Šiaip ar taip, ką nors vienbalsiai nutarsime.