Jis privertė apie save kalbėti ištisas dvi savaites. Stebėjomės, kada išmoko taip žaisti. Spėliojome, kiek dar ratų sugebės įveikti. Lyginome su jaunuoju Ričardu Berankiu. Ir džiaugėmės, kad „atradome” dar vieną puikų tenisininką Lietuvoje.
23-ejų prieniškis Gvidas Sabeckis šį mėnesį įspūdingai pasirodė Vilniaus teniso maratone – pirmiausia iškopė į prestižinio Prezidento taurės turnyro finalą, o kitą savaitę vykusiame Vito Gerulaičio atminimo taurės turnyre vėl vienintelis iš lietuvių nužengė toliausiai – iki pusfinalio.
Kelią į priekį Gvidas skinasi pats. Niekieno neraginamas. Neturi jokio užnugario. O ir jo pergalėmis labiau džiaugiasi klubo draugai Italijoje nei Lietuvos teniso visuomenė. Žaidėjas tai jaučia, tačiau teniso trauka didesnė už nuoskaudas.
„Lietuvos žinios” kalbėjosi su Gvidu SABECKIU po įspūdingo jo pasirodymo dviejuose tarptautiniuose turnyruose Vilniuje.
– Nebe pirmus metus žaidi Italijoje. Kaip ten atsidūrei?
– Kai buvau septyniolikos, mane pakvietė treniruotis į teniso akademiją netoli Bergamo miesto. Ten praleidau ketverius metus. Dar nebuvau baigęs mokyklos, tad iš pradžių du mėnesius žaisdavau Italijoje, paskui grįždavau į Lietuvą ir tris mėnesius lankydavau Prienų Revuonos vidurinę mokyklą. Labai padėdavo ir mokytojai – papildomai dirbdavo, kad pasivyčiau klasės draugus.
Kai iš akademijos išėjo nemažai trenerių ir žaidėjų, perėjau į Kremonos miesto klubą.
– Ar tėvai lengvai išleido į nepažįstamą šalį?
– Jiems buvo neramu. Nuolat skambino. Stengdavausi pasakoti vien teigiamus dalykus, kad nesijaudintų.
– Ar tenisas ten populiarus?
– Populiaresnis negu Lietuvoje. Žinoma, pirmuoju smuiku griežia futbolas. Labai mėgstamas ir dviračių sportas. O tenisas maždaug ketvirtojoje vietoje.
– Papasakok apie Kremoną.
– Kremonoje yra apie 80 tūkst. gyventojų. Gražus miestukas, pro jį teka ilgiausia Italijoje upė Po. Jaukus senamiestis. Kremonoje 1737 metais paskutinį savo smuiką pagamino garsusis Antonijus Stradivarijus. Ten yra ir nepaprastai graži sena bažnyčia, kurios bokštas laikomas aukščiausiu Europoje.
– Kaip ten įsikūrei?
– Butą nuomojame dviese su kauniečiu Aurimu Karpavičiumi. Jis į Italiją atvyksta tik žaisti lygos varžybų. Paskui grįžta į Lietuvą.
Visur važinėju savo automobiliu, be jo – kaip be rankų. Tik degalai labai brangūs, litro kaina – per 5 litus.
– Kiek laiko praleidi Kremonoje?
– Nuvažiuoju sausio viduryje, mėnesį treniruojuosi, o vasario pabaigoje pradedu žaisti turnyruose. Visokiuose, tarp jų ir komerciniuose – kad užsidirbčiau. Komerciniai prasideda nuo balandžio ir trunka iki spalio. Jie vyksta kas savaitę. Renkuosi, kad būtų kuo arčiau namų.
– Kaip atrodo Kremonos teniso klubas?
– Ten yra vienuolika atvirų aikštelių, dvi uždaros. Planuojama pastatyti dar vieną uždarą aikštelę. Įrengtas didelis baseinas, dvi sporto salės, restoranas. Beje, tame pačiame klube yra ir puiki irklavimo bazė.
Mūsų komandoje – šeši tenisininkai. Esu vienintelis užsienietis, žaidžiu pirmuoju numeriu. Šiemet grupėje buvome pirmi, tačiau išvykoje pralaimėjome varžybas dėl perėjimo į aukštesnę lygą.
– Klubo draugai italai draugiški Tau?
– Jie labai šaunūs. Net sugalvojo premiją: jei būtume patekę į aukštesnę lygą, visa komanda būtų skridusi į Lietuvą.
– Itališkai kalbi laisvai?
– Jau lengvai susišneku su vietiniais gyventojais.
– Kas Tau patinka Italijoje?
– Žmonės, kurie visada pagelbės. Ir jų virtuvė patinka. Tačiau grįžęs namo vis tiek būnu išsiilgęs lietuviško maisto.
– Gal Lietuvoje turi ir draugę, kurios labai pasiilgsti?
– Šiuo metu neturiu. Gal ir patogiau būti laisvam, bet nelabai įdomu.
– Su kokia būtų įdomu?
– Dailia, nepamaiva, nepataikūne, turinčia savo nuomonę, įdomia pašnekove.
– Tikriausiai italės bando Tave „kabinti”?
– Išskirtinio dėmesio nejaučiu, tiesiog manau, kad esu joms įdomus dėl mėlynų akių ir šviesesnių nei italų plaukų. Tačiau man labiau patinka lietuvės.
– Ką veikia dvejais metais vyresnis Tavo brolis Kęstutis?
– Jis baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, įgijo teniso trenerio specialybę. Dabar Prienuose treniruoja vaikus ir su žmona augina šešerių metukų dukrytę Gabrielę. Esu jos krikštatėvis.
Beje, tenisą pradėjome žaisti kartu su broliu. Iš pradžių dvejus metus treniravomės Prienuose. Paskui Kaune su mumis dirbo Kęstutis Makarevičius. O vėliau perėjome pas Darių Augustinaitį. Jis iki šiol mano treneris Lietuvoje.
Darius pasirodė labai žmogiškas, kai mudu su Kęstu jau ketinome mesti tenisą, nes tėvai nebeturėjo iš ko mokėti treneriui. Jis
viską suprato ir treniravo mus už dyką. Susimokėdavome tik už aikštelę. Iki šiol esu jam dėkingas.
– Mačiau Tave žaidžiantį prieš kokius ketverius metus – tuomet demonstravai gana „švelnų” tenisą. Dabar Tavo smūgiai ir padavimas labai stiprūs, žaidimas – agresyvus. Ar pats jauti, jog gerokai patobulėjai?
– Kai rimtai dirbi, privalai tobulėti. Turiu neblogas sąlygas treniruotis, be to, Italijoje treneriai man sudaro treniruočių programą. Itin daug dėmesio skiria fizinio rengimo specialistas.
Jaučiu, kad fiziškai sutvirtėjau, tapau ištvermingesnis.
– Mama dažnai Tave lydėdavo į varžybas, kai buvai paauglys. O tėtis retai užklysdavo į aikštyną. Gal nepritarė Tavo pasirinkimui?
– Jis didelis sporto entuziastas. Ir labai džiaugėsi mano pasirinkimu. Tačiau tėtis nuolat užsiėmęs. Anksčiau sklandė, dabar dirba organizacinį darbą (Vytautas Sabeckis – daugkartinis Lietuvos ir TSRS sklandymo čempionas, šiuo metu – šalies Sklandymo sporto federacijos prezidentas – aut.). Kai žaidžiau turnyruose Vilniuje, jis Pociūnuose rengė Europos sklandymo čempionatą, buvo varžybų direktorius. Iki šiol tėvų ir brolio neprisikviečiu aplankyti manęs Italijoje (juokiasi). Visi labai užimti.
– Tėtis viliojo į savo sportą?
– Anksčiau lankiau ir tenisą, ir sklandymą. Maždaug iki vienuolikos metų sklandžiau. O kai vieną vasarą sutapo dvejos varžybos, pasirinkau ne šalies jaunučių sklandymo čempionatą, o teniso turnyrą. Ten tapau prizininku ir pamažu ėmiau tolti nuo sklandymo.
– Iki šiol nesi iškovojęs Lietuvos čempiono titulo.
– Susidaro įspūdis, kad šalies pirmenybės rengiamos tik dėl „paukščiuko”. Lietuvos čempionatas nieko nelemia – į rinktinę patenka žaidėjai, kurių reitingas yra aukščiausias. Jie dažniausiai rungtyniauja užsienyje ir į šalies čempionatus neatvyksta. Manau, rengėjai turėtų paisyti žaidėjų tvarkaraščio ir derintis prie jų. Be to, tenisininkai turi būti suinteresuoti. Pavyzdžiui, latviai įsteigė nemažą piniginį prizą, todėl dabar į jų čempionatą susirenka visi geriausi žaidėjai. O Lietuvos čempionatas, deja, visai nuvertėjęs.
– Kas Tau dar nepatinka Lietuvoje?
– Nepatinka, kad visai nesirūpinama tenisininkais. Šeštus metus esu Lietuvos rinktinės narys, bet nė karto niekas iš Teniso sąjungos nepaskambino, nepasiteiravo, kaip man sekasi. O kai ateina laikas atstovauti rinktinei, tada jau prisimena, kad kažkur esu ir aš. Man svarbu ginti šalies garbę, tad niekada neatsisakau. Tačiau šalies teniso vadovai nė sykio nesurengė rinktinei treniruočių stovyklos. Tik kartą buvome savaitei susirinkę prieš varžybas Kaune, kai ten vyko Deviso taurės pirmenybės. Nesu nusiteikęs pulti Teniso sąjungos, bet akivaizdu, kad čia sportininkai niekam nerūpi. Kai treniruojuosi Kaune, Ąžuolyno aikštyne, turiu mokėti už aikštelę. Manau, jog ne aš turėčiau rūpintis, kad grįžę namo rinktinės nariai galėtų nemokamai treniruotis ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Esu įsitikinęs, kad perspektyvūs tenisininkai Lietuvoje pasmerkti žlugti. Čia nėra teniso strategijos. Be to, viskas labai brangu. Ir treneriai nesuinteresuoti rengti aukšto lygio sportininkų. Jie tiesiog uždarbiauja aikštyne ir gerai bei gana lengvai gyvena.
Kai šešiolikmetis Laurynas Grigelis išvažiavo į Italijos teniso akademiją, jo meistriškumas iškart padidėjo. Bet ir jis Lietuvoje neturi užnugario, priešingi nei Ričardas Berankis, kurį išties labai gerbiu. Ričardu rūpinasi ir treneris, ir federacijos vadovai. Solidžias sumas jam lengva ranka skiria ir Sporto departamentas, ir Vyriausybė.
– Gal ir Tau premjeras skirs, jei susikausi su juo aikštelėje?
– Neblogai būtų (smagiai juokiasi).
– Toks nesiskaitymas su sportininkais iki šiol neužmušė Tavo noro žaisti tenisą?
– Man patinka tai, ką darau. Tad norėčiau žaisti dar kokius penkerius metus mažiausiai. Žinoma, jei sugebėsiu išgyventi iš teniso.
– Gal jau vertėtų pradėti mąstyti apie ateitį?
– Reikėtų… Neakivaizdžiai studijuoju Lietuvos kūno kultūros akademijoje. Pasirinkau teniso trenerio specialybę. Baigęs sportininko karjerą norėčiau nors kelerius metus padirbėti treneriu Italijoje.