Šalyje, kuri neišgyveno nei viduramžių, nei Renesanso, nei švietimo amžiaus – iš laukinio ir teigiamo pasaulio žengė tiesiai į kruviną karavelių ir muškietų amžių – šiandien žaidžiama Renesanso epocha.
Kiekvieną vasaros savaitgalį, prie Ilinojaus ir Viskonsino valstijų paribio, stilizuotame Anglijos Renesanso miestelyje užverda gyvenimas. Šimtai aktorių ir artistiškos sielos prekeivių apsigyvena miestelyje tam, kad palinksmintų tūkstančius turistų.
Vieną vasaros savaitgalį, kaip ir daugelis čikagiečių, su draugais paskyriau Renesansui. Anglijos miestelyje (tiksliau – jo imitacijoje) pasitinka nėriniuotomis ir atviromis suknelėmis pasipuošusios kasininkės. Jos renka šiuolaikinius dolerius už Renesansu kvepiančią pramogą.
Už miestelio vartų – šimtai prekiautojų. Jie pardavinėja ispaniškus batus, pokylių kaukes, įvairius valgius, nuomoja anų laikų drabužius. Laisvieji menininkai tapo piešinius ant kūnų ir veidų. Iš karto daugybėje vietų vyksta cirko spektakliai, koncertai.
Baruose dabartinės alaus rūšys pavadintos senoviniais vardais. Užeigose laukia ne tik gėrimai ir vaišės, bet ir putlios merginos, suveržtomis krūtimis. Jos be perstojo čiauška ir lenktyniauja, kuri techniškiau ir toliau nuspjaus.
Barų merginos – ne tokios kaip aukštuomenės rūmų menėse. Jos atžarios, keikiasi, o į korsetais pakeltas krūtis įsistebeilijusiems turistams šiurkščiai rikteli: „What’s up, man.” Tiesa, tarp suspaustų krūtų jos kartais demonstratyviai užsikiša saują dolerių.
Tarp gana realistiškų Renesanso epochos detalių įsipina keletas mistinių būtybių. Tai – mūzos ir satyrai. Žmogų vorą primenanti mėlyna mergina savotiškai reaguoja į aplinką: valgo iš turistų rankų, be galo žavisi vaikais (tik jie ir nesistebi jos spalva) ir visiškai ignoruoja tuos, kurie bando jai įduoti pinigų.
Ryškiais raudonais ir geltonais atspalviais šviečianti mergina grakščiai žingsniuoja ir į visus žiūri tarsi karalienė – visų menų karalienė. Keletas žalių personažų stengiasi kuo labiau susilieti su medžiais ir žole – juos kartais pastebi visai netikėtai ir tik geriau įsižiūrėjęs. O satyras ožio kojomis elgiasi neprognozuojamai – prieina ir pabučiuoja.
Pramogos, pramogos… Cirko artistų, dainininkų, oratorių ir aktorių netrūksta prie kiekvieno kampo. Kai kurie artistai duoną uždirba murdydamiesi purve: tepa juo veidą, krinta ant pilvo ir galiausiai – ryja tamsią molio masę.
Įvairiausio plauko renesansiškieji miestiečiai nesiliauja stebinti. Gatvelėmis žingsniuoja elegantiškos aukštuomenės šeimos, kareiviai žiediniais šarvais, svetimšaliai klajūnai. Dieną Renesanso miestelyje baigia šokiai pagal būgnų muziką ir miestiečių eitynės karalienės garbei.