Užvakar 87-ą sezoną pradėjo garsusis Maskvos (Rusija) valstybinis akademinis J.Vachtangovo teatras. Pirmąkart rusų teatro istorijoje meno vadovu tapo užsienietis – lietuvis Rimas Tuminas.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro meno vadovas ir režisierius R.Tuminas pakeitė net dvidešimt metų meno vadovu J.Vachtangovo teatre dirbusį legendinį aktorių Michailą Uljanovą (1927-2007). Vakar LŽ žurnalistė kalbino R.Tuminą telefonu.
Atleidimų diena
– Kuo skiriasi teatro sezono pradžia Maskvoje ir Vilniuje?
– Visų pirma iškilmingumu, net pompastika. Pirmoji sezono diena vadinama Judo diena, nes visi sveikinasi, bučiuojasi, prašo vieni kitų atleidimo. Net tie, kurie nekentė vienas kito, pykosi. Tai labai simboliška diena, tikimasi, jog susitaikymas galios visą sezoną. Todėl rusai labai iškilmingai praneša tą džiaugsmingą žinią.
– Ar tai jau aktualu ir jums pirmąją darbo dieną?
– Visi turime už ką vieni kitų atsiprašyti. Kasdien reikėtų eiti į bažnyčią ir prašyti atleidimo už praėjusią dieną, ką jau kalbėti apie visus darbo metus teatre. Atleidimo reikia prašyti ir už tai, ko nepavyko sukurti, kas neįvyko. Turiu galvoje ir kūrybinius sumanymus.
„Revizoriaus” jau nebėra
– J.Vachtangovo teatras su pasididžiavimu informuoja, kad jo meno vadovas gerai žinomas menininkas. Jūs – Valstybinės Rusijos Federacijos premijos laureatas, apdovanotas garbingiausia Rusijos teatro premija „Auksine kauke”, 2002-aisiais J.Vachtangovo teatre pastatėte Nikolajaus Gogolio „Revizorių”…
– Jo jau nebėra, „Revizorius” jau neberodomas. Nes prieš keletą metų jaunimas, kuris kūrė pagrindinius vaidmenis, išsilakstė. Vieni išbėgo į kiną, kiti apskritai metė teatrą. Prasidėjo teatro griūtis, kurios negalėjo sustabdyti, dėl kurios labai skausmingai išgyveno buvęs meno vadovas M.Uljanovas.
Dar keli spektakliai panašiu būdu „išėjo” iš teatro. Liko pramoginiai pastatymai, kurie nereikalauja ypatingų kūrybinių pastangų, o aktoriai taip dažnai vieni kitus keičia, kad net sunku supaisyti, kas ką vaidina. M.Uljanovas buvo pernelyg geras žmogus, jis negalėjo pasipriešinti, imtis ryžtingų veiksmų.
– Kokius tikslus ir kūrybinius planus išdėstėte trupei kalbėdamas apie teatro ateitį?
– Pasiūliau kelis klasikinės dramaturgijos, literatūros kūrinius, apie kuriuos reikėtų galvoti. Ką konkrečiai statysime, niekam dar nesakiau.
Be meno tarybos
– Gal repertuaro dalykus spręs teatro meno taryba, jei tokia yra?
– Meno tarybą vakar paleidau.
– Kodėl?
– Pamačiau meno tarybos narių sąrašą, kuriame – visos žvaigždės. Dabartinėje teatro situacijoje reikėtų prisiekusiųjų teismo, o ne žvaigždyno. Jei kitaip neįmanoma, ir nereikia. Taip, kaip buvo dirbama iki šiol, nebegali tęstis. Žmogus dar nelaisvas – jis neturi, negali turėti ir neturės objektyvios nuomonės. Dar labai daug įvairių dalykų žmogui daro įtaką, todėl visiškai natūralu, kad meno tarybos idėja sužlugo, o bandymai ją sukurti – nesėkmingi. Ir Lietuvoje žmogus, deja, dar nelaisvas – dar turi praeiti laiko.
– Kaip jūsų poelgį vertina maskviečiai?
– Labai gaila, kad kartais traktuojama, tarsi atėjau ir visus išvaikiau. Nieko neišvariau, visi savo vietose, tik pasakiau, kad nuo šiol nebebus meno tarybos. Teatre nesulaukiau jokios neigiamos reakcijos, tiesiog visi susitaikė su mano sprendimu. Kam, beje, reikia meno tarybos, jei esu aš?!
– Kiek trupėje žmonių?
– Tiesiog baisu pasakyti: šimtas aktorių. Tarp jų – ir Lietuvoje gerai žinomi bei mėgstami Julija Borisova, Liudmila Maksakova, Vasilijus Lanovojus, Jurijus Jakovlevas. Vieni dar šauniai vaidina, kitų laukia jubiliejiniai pagerbimai. Dar teatre vaidina trisdešimt kviestinių artistų. Triskart daugiau nei visų aktorių – kiti darbuotojai. Visas kolektyvas netilpo net į didžiąją teatro fojė.
Kuria ir „Sovremeninke”
– Ar mums jau reikėtų pasirūpinti bilietais į spektaklius J.Vachtangovo teatre?
– Nereikia. Aš kartais pats susipainiojau, kuriame teatre Maskvoje dirbu. Neseniai „Sovremenike” pastačiau „Vaidiname… Schillerį” pagal Friedricho Schillerio „Mariją Stiuart”; dabar ten režisuoju Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto”, kurio premjera numatyta vėlyvą rudenį. Kitų metų vasarą planuojame šiuos spektaklius parodyti Vilniuje.
J.Vachtangovo teatre norėčiau paskutinį kartą parodyti Vilniaus mažajame teatre pastatytą Michailo Lermontovo „Maskaradą”. Būtų labai simboliškas atsisveikinimas, nes po spektaklio šio teatro scenoje buvome apdovanoti „Auksine kauke”.
– Ar „Vargą dėl proto”, kaip ir „Mariją Stiuart”, daugelį kitų spektaklių kuriate su kompozitoriumi Faustu Latėnu, dailininku Jokūbu Jacovskiu?
– Taip, su jais. Beje, J.Vachtangovo teatre sakiau, kad jei jie ryžosi praverti duris į Vakarus, į Lietuvą, ir mes atviri bendriems darbams. Kviesiu ne tik dailininkus, kompozitorius, bet ir lietuvių režisierius. Lietuviško teatro invazija neišvengiama. Aš perspėjau, kad maskviečiai turės priprasti prie lietuviškų vardų ir pavardžių.