Rugpjūčio 14 d. 20 val. kultūros centre „Ramybė” yra unikali proga praleisti vakarą savito braižo režisieriaus, aktoriaus ir šiaip kūrėjo Beno Šarkos, vaidinančio populiarųjį spektaklį „Topor sosi”, kompanijoje. Gandai apie jo spektakliuose patiriamą gerą dozę savito teatrinio katarsio, sumaišyto su kvatojimu, ašarom, degtine, „morskaja kapusta” ir kitu gėriu – sklinda iš lūpų į lūpas ir sutraukia visus Lietuvos gliukomanus, t.y. Šarkos įsteigto Gliukų teatro mylėtojus.
Spektaklis „Topor sosi” – subrandintas, režisuotas ir atliktas Beno Šarkos, pasakoja klaipėdiečio Vasios Sorokino istoriją, kuri, kaip sako pats kūrėjas, gimė jam žiūrint į amžinąją ugnį ant kareivio kapo Klaipėdoje. „Karys yra karys”, – sako Šarka, –”nežiūrint į tai, kokia jo tautybė ar kuriame kare jis kariavo”.
Vasios Sorokino gyvenimas pasakojamas rusų kalba, rūkant „morskaja kapusta”, geriant degtinę ir užkandant duona. Kaip rašo teatro kritikė Rūta Oginskaitė, tai „paprasta gatvės berno šneka, apvainikuota poeto polėkių į padanges ir bedugnes. Nepakartojama. Neaprašoma. Beprotiškai juokinga”.
Pats Šarka savo vaidinimus atsisako vadinti teatru – nes teatras, įvardytas ir susistemintas, netenka savo pirmykštės magijos. „Aš kuriu tai, kas buvo dar iki teatro, o žodis „teatras” tik bando tai įvardyti ir apibrėžti”, – sako jis. Anot Šarkos, teatras juk ne pastatas, o savotiška magija, kuri geriausiai veikia tada, kai susirenka nekviesti žmonės, be bilietų ir ne teatro žiūrėti.
Benas Šarka tarsi kuria visą misterijų, regėjimų ir pranašysčių ciklą, kuriuo verčia žiūrovus verkti ir juoktis, keliauti kartu jo fantazijos vingiais ir žaisti magiją, kuri užrašyta ar aprašyta netenka savo jėgos kaip koks viduramžių užkalbėjimas.